Lietuvos kino centro rengiamuose nemokamuose seansuose – specialiai atrinkti latvių ir estų filmai, nagrinėjantys laikui nepavaldžias temas ir simboliškai jungiantys regioną artėjant Baltijos kelio metinėms.
Baltijos kino dienas atidarys Lietuvos žiūrovams pažįstamas animacinis filmas „Potvynis“ – jautri istorija apie katiną, gyvenantį žmonių apleistame pasaulyje, kuris kilus potvyniui yra priverstas išmokti pasitikėti kitais gyvūnais.
Latvių režisieriaus Ginto Zilbaluodžio filmas pirmiausia buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir greitai sulaukė plataus tarptautinio dėmesio.
Pripažintas vienu ryškiausių pastarųjų metų animacinių filmų, „Potvynis“ pelnė svarbiausius kino prizus – Europos kino apdovanojimą, Auksinį gaublį ir „Oskarą“, jie buvo eksponuojami Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje. Latvijoje filmas taip pat tapo tikru reiškiniu ir pagerino žiūrimumo rekordus.
Antrasis į programą atrinktas latvių filmas „Puodniekas apie Puodnieką. Istorijos liudininkas“ atskleidžia žymiausio Latvijos dokumentinio kino režisieriaus Jurio Puodnieko (1950–1992) gyvenimo ir kūrybos kelią. Interviu, iki šiol neskelbti dienoraščių įrašai, nuotraukos ir filmų epizodai leis žiūrovams pažinti šią išskirtinę asmenybę ir patirti dar visai neseniai vykusius istorijos lūžius.
J.Puodniekas išsiskyrė atviru žvilgsniu į savo laikmetį, visuomenę, žmogų ir tautą. Jo garsiausias filmas „Ar lengva būti jaunam?“ (1986 m.) vaizduoja maištaujančio jaunimo gyvenimą Sovietų Sąjungoje: jaunuolių santykius su tėvais ir visuomene, mokytojų bei valdžios globėjišką požiūrį ir egzistencinę baimę.
Filmas sulaukė milžiniško susidomėjimo – per pirmuosius metus jį pamatė 28 milijonai žiūrovų, o jo teises įsigijo 85 šalys.
Be to, tai buvo pirmasis latvių filmas, parodytas Kanų kino festivalyje.
Vėlesnis režisieriaus filmas „Tėvynė“ (1990 m.) pasakoja apie dainų šventes Baltijos šalyse, tapusias tautinio atgimimo simboliu. Filmuodamas jo tęsinį J.Puodniekas dalyvavo 1991 metų sausio 13 dienos įvykiuose prie Vilniaus televizijos bokšto.
Vėliau, sovietams bandant susigrąžinti valdžią Latvijoje, per susišaudymą prie Vidaus reikalų ministerijos Rygoje jis pats buvo sumuštas, o abu su juo ten atvykę operatoriai žuvo.
Pirmasis iš šiemet Estijos kiną reprezentuojančių filmų – „Vis tiek šypsokis“, sukurtas Arvo Iho ir Leidos Laius – vienos iškiliausių visų laikų estų kino režisierių.
Filmo centre – jautri ir uždara paauglė Mari, kuri, netekusi motinos, tėvo sprendimu išsiunčiama į vaikų namus – vietą, labiau primenančią kalėjimą nei prieglobstį.
Pasitelkdamos šaltos, atšiaurios aplinkos metaforą filmo kūrėjos perteikia susvetimėjimo, tapatybės paieškų ir absurdiškos logikos jausmą, tvyrojusį sovietmečio kasdienybėje. 1987 m. filmas buvo pristatytas Berlyno kino festivalyje, kur pelnė UNICEF įsteigtą apdovanojimą.
Derindamas sovietinės sistemos kritiką su universaliomis augimo, ryžto ir savęs atradimo temomis „Vis tiek šypsokis“ išsaugojo savo aktualumą iki šių laikų. Praėjusiais metais skaitmenizuotas ir restauruotas filmas šiemet, beveik po keturių dešimtmečių, vėl buvo parodytas Berlyno kino festivalyje.
Antrasis estų filmas „Liūtė“ – jautri ir įtempta drama apie sudėtingus motinos ir paauglės dukros santykius, kartų konfliktą ir šiuolaikinės visuomenės spaudimą, su kuriuo susiduria abi pusės.
48-erių paramedikė Helena – stipri ir praktiška moteris, įpratusi susitvarkyti su kasdienybės iššūkiais. Tačiau jos pačios šeimoje slypi gilios emocinės problemos – ji seniai nutolusi nuo dukros Stefi. Kai 15-metė pasuka savidestrukcijos keliu ir įsitraukia į pavojingos jaunimo gaujos veiklą, Helena praranda kontrolę ir pasiryžta kraštutinumams.
Filmo „Liūtė“ premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje, kur pelnė žiuri apdovanojimą už geriausią scenarijų. 2025 m. Estijos kino ir televizijos apdovanojimuose filmas pripažintas geriausiu ilgametražiu filmu ir taip pat įvertintas už geriausią scenarijų.