Renesanso ir baroko epochų sandūra
Juslinė paroda „Kosminis choras. Peizažai sakralinėje dailėje ir literatūroje“ šią savaitę atidaryta Bažnytinio paveldo muziejuje. Pirmą kartą sutelkti į vieną ekspoziciją Lietuvos muziejų kolekcijose saugomi garsiausių Vakarų Europos ir Lietuvos meistrų darbai pasakoja, kaip kito gamtos suvokimas ir vaizdavimas Renesanso ir baroko epochų sandūroje.
„Vienas pagrindinių akcentų – Peteriui Pauliui Rubensui priskiriamas paveikslas „Nukryžiuotasis“ iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijos. Šis XVII a. pradžioje nutapytas darbas atskleidžia, kaip peizažas dailėje įgavo kontempliatyvų vaidmenį. Šventieji gamtos apsuptyje turėjo įkvėpti vidinius apmąstymus ir paskatinti pamaldumą. Tokią pačią funkciją atlieka ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos ištraukos, eksponuojamos greta to meto dailės kūrinių“, – pasakojo parodos kuratorius dr. Tomas Riklius.
Dėmesys skiriamas ne tik bendroms stilistinėms tendencijoms, bet ir unikaliems tapybos reiškiniams, kurie atsirado kintant gamtos supratimui ir pamaldumo praktikoms.
Greta dailės kūrinių ir M.K.Sarbievijaus poezijos ištraukų lankytojų jusles žadins specialiai parodai sukurta Mariaus Juknevičiaus garso instaliacija, atgaivinanti poezijos skambesį lotynų kalba, ir Viliaus Malinausko sukomponuotas kvapas, perteikiantis sakralinės erdvės ir augalijos dermę.
Ekspozicija stebina įdomių idėjų gausa
Šį savaitgalį Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje dar galima apžiūrėti konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ darbų parodą ir patiems įvertinti geriausiais pripažintus kūrinius. Jau keturioliktą kartą organizuojamam konkursui šiemet pateikti net 99 darbai penkiose kategorijose: produkto, komunikacijos, mados, interjero dizaino ir dizaino tyrimų.
Juos vertino ir 15 perspektyviausių projektų, kurie eksponuojami parodoje, atrinko nepriklausoma tarptautinė komisija – architektė Jolanta Starzak, dizaino tyrimų specialistas Marco Ferrari, industrinio dizaino atstovė Meret Wacker, įvairių mados prekių ženklų kūrybos vadovas Michaelis Kampe bei tvarumo ekspertas Vinay Bhajantri.
„Naujos kartos dizaineriai parodoje drąsiai žvelgia į vidinį žmogaus pasaulį ir sudėtingus socialinius reiškinius. Projektuose daug dėmesio skiriama psichologinės gerovės, socialinio teisingumo, bendruomeniškumo, tapatybės ir atminties temoms. Tai dizaineriai, kurie ne bėga nuo problemų, o siekia jas suprasti, įvardyti ir pasiūlyti jautrius, empatija grįstus sprendimo būdus“, – šių metų projektus apibūdino konkurso kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro projektų vadovė Daina Eičaitė.
Priminė pirmąją pomirtinę M.K.Čiurlionio parodą
Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė kuriam laikui virto istorinės ekspozicijos sale – čia galima pamatyti parodą „Amžinybės nenuilstanti banga...“. Ji skirta M.K.Čiurlionio gimimo 150 metų jubiliejui ir primena pirmąją „Posmertinę Mikalojaus Kastanto Čurlionies veikalų parodą“, kuri 1911 m. balandžio 23–gegužės 8 d. veikė draugijos „Liutnia“ salėje, kuri buvo tuometinio Šv.Jurgio prospekto name Nr. 6, dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro vietoje.
Iš karto po dailininko mirties buvo pradėta rūpintis pomirtine jo kūrinių paroda.
Lietuvių dailės draugija, kurios vienas steigėjų buvo M.K.Čiurlionis, apie ketinimą rengti parodą paskelbė ir laikraštyje „Kurjer Litewski“ – čia prašoma visus, turinčius dailininko kūrinių, juos paskolinti parodai.
„Žada būti apie 600 paveikslų“, – rašyta parodos skelbime. Tačiau kataloge minimi tik 94 „pirmieji darbai“, 124 „paskesni darbai“, 17 „paišinių“ ir 30 „fluorofortų“ – iš viso 265 kūriniai. „Lietuvos žiniose“ parodą aprašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro ekspozicijoje – parodos plakato, katalogo, nuotraukų, M.K.Čiurlionio atvirlaiškių ir smulkiųjų grafikos kūrinių faksimilės. Ją papildo dailininko pamėgtų Druskininkų pušų spygliai ir kankorėžiai. Parodos kuratorė – Daiva Šabasevičienė, dizainerė – Lina Bastienė.
Senųjų medinių skulptūrų atgarsiai
Galerijoje (AV17) surengta retokai savo kūrybą viešai rodančio žinomo menininko Mindaugo Šnipo paroda „Skulptūros“. Jo darbai žinomi dėl rastų objektų ir skulptūrinių elementų jungimo, sukuriančio savitus paradoksus.
Ankstyvoji M.Šnipo kūryba dažniausiai buvo kamerinio formato, sukurta iš taurios medžiagos – bronzos. Ji atspindėjo vyresniųjų kolegų įtaką ir to meto formaliąsias nuostatas. Palaipsniui skulptoriaus kūriniai įgavo idėjinio tūrio bei kintančios formos raiškos, šalia bronzos pradėtas naudoti akmuo ir medis.
Glaudžiai susijusios su archajiškumu ir lietuviška tradicija, šios medžiagos ir jų grubumas leido kūriniuose užfiksuoti kūrybinio proceso, idėjų raidos pėdsakus.
Parodoje „Skulptūros“ galima rasti įprastus jo kūrybos motyvus – seniau ir naujai sukurtos medinės skulptūros nagrinėja kūrybai būdingą laiko kaitą ir svarbą, realybės suvokimą, ribą tarp meno ir nemeno. Autorius žaidžia asociacijomis, formalios kalbos paradoksais kviesdamas žiūrovą aktyviai įsitraukti į prasmės konstravimo procesą.
M.Šnipas – Lietuvoje ir už jos ribų pripažintas skulptorius, savo kūryba tęsiantis ilgai brandintą stilių bei savitą raišką. Ilgametėje Lietuvos medinės skulptūros tradicijoje jo kūriniai figūruoja kaip daugiaprasmiai, minimalistiniai tašyto, sendinto medžio objektai.
Menininkės sutrikdė senųjų tapybos meistrų ramybę
Radvilų rūmų dailės muziejuje šį savaitgalį dar galima pamatyti parodą „Visa tai, ko negalima daryti“, kurioje susitinka šiuolaikinių menininkių kūryba ir istorinės tapybos tradicija.
Paroda kviečia moterų šiuolaikinio meno praktikas pažinti neįprastame fone – Radvilų rūmų dailės muziejaus nuolatinėje senosios tapybos ekspozicijoje.
Liejyklos gatvės korpuse įrengtą ekspoziciją sudaro beveik 100 XVI–XIX a. kūrinių iš Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių. Tarp šių „gyvastingųjų senojo pasaulio profilių“ kuratorė Monika Kalinauskaitė įkurdino jau XXI a. sukurtus menininkių darbus iš LNDM kolekcijos.
„Yra dalykų, kurių daryti tiesiog negalima. Negalima šūkauti ir bučiuotis muziejuje budriai stebint paveiksluose įamžintoms akims, negalima keiktis, negalima ko nors prisiminti ar ginčytis su tam tikro dydžio tiesa. Negalima daryti įvairių nedidelių staigių veiksmų, kuriuos lengva stabdyti ir disciplinuoti iškart, kuriuos nesunku prireikus suvaldyti ir pasmerkti. Ir juos ne itin rūpi išsaugoti ateičiai – vargu ar daug pasaulyje rastume provokacijų ar chuliganizmo muziejų. Tačiau menui rūpi šios mažosios draudžiamybės ir tai, ką jos pasako apie didžiųjų nusikaltimų aukas ir kaltininkus“, – sakė kuratorė.
Net pats moters menininkės reiškinys kai kuriose visuomenėse kadaise buvo neįprastas, net draudžiamas – tai viena priežasčių, dėl ko šiuolaikinio meno kūrėjų moterų darbai tokie svarbūs senųjų tapybos meistrų fone.
Parengė Rūta MIKŠIONIENĖ