Kaip teigiama Pizzicato.lu recenzijoje, Edgaras Montvidas yra išskirtinai unikalus vokalinių dainų atlikime; be to, ši asmenybė pasižymi įstabiu gebėjimu kurti ir realizuoti idėjas, kurios, pakerėdamos aplinkinius, aukščiausiu lygiu įprasmina talento raišką. Naujoji plokštelė yra neabejotinas to paliudijimas.
Trijų kompozitorių vokaliniai kūriniai albume skamba kaip ištisas, nuoseklus ir tolydus muzikinis pasakojimas, turint omenyje ne konkretų siužetą, bet jausminę dinamiką, kuri yra paties plačiausio diapazono. Keturiolikoje dainų atsiskleidžia tenoro meistrystė perteikti subtiliausią piano ir gaivališkai garsų forte, kuriais tik ir gali prabilti, būti išskleista, žodžiais dažnai neperteikiama, vien muzika išskambama meilės jausmo visagalybė.
Plokštelę pradeda trys prancūzų kompozitoriaus, romantiko Ernesto Chaussono vokalinio ciklo Po?me de l’amour et de la mer, op. 19 (pranc. Meilės ir jūros poema) kūriniai: La Fleur des eaux (pranc. Vandens gėlė), Interlude (pranc. Interliudas), La Mort de l'amour (pranc. Meilės mirtis), kurių tekstų autorius didžia dalimi kompozitoriaus draugas Maurice?as Bouchoras.
Kaip įstabiai muzika išskleidžiama Vandens gėlės... Vandenų liuminescencinė šviesa perteikiama tiek pučiamųjų, tiek styginių skambesio, žinoma, vieno labiausiai vandens stichiją atliepiančių instrumentų – arfos – stygomis ir tenoro balso, kurio giedra, skaidrumas, rodos, perregimas... Muzikinis audinys virtuoziškai plėtojamas, rodos, čia pat kuriamas, tikrąja prasme ištapomas maestro Modesto Pitrėno – instrumentų skambėjime solisto tembras tarytum pasklinda, visa sugeria savin ir su gaivališka jėga apvaldydamas išsilieja garsų spindėjimu.
Meilės mirtis – ištisas giliai dramatiškas spektaklis, kuriame milisekundžių, subtiliausių niuansų precizika atsiveria bekraštė jausminė paletė, kurią vainikuojančios garsinės spalvos tiesiog perveria širdį. Šioje dainoje atsiskleidžia ne tik Montvido tobulai įvaldyta dainavimo technika, jo sielos romantinė prigimtis, bet ir artistinis talentas.
Vienos svarbiausių XX a. britų muzikos asmenybių, kompozitoriaus Benjamino Britteno devynių dalių vokalinis ciklas Les illuminations, op. 18 (pranc. Iliuminacijos): Fanfare (pranc. Fanfaros), Villes (pranc. Miestai), Phrase (pranc. Frazė), Antique (pranc. Antika), Royauté (pranc. Karališkumas), Marine (pranc. Jūra), Interlude (pranc. Interliudas), Being beauteous (angl., pranc. Grožis), Parade (pranc. Paradas), Départ (pranc. Išvykimas), parašytas sopranui arba tenorui ir styginių orkestrui. Jame naudojami prancūzų poeto Arthuro Rimbaud?o 1872–1873 m. sukurti eilėraščiai ir tekstai parašyti verlibru iš rinkinio Les illuminations.
Tai analitinės interpretacijos, kiekvieno žodžio pajautos ir kalbinės-dikcijos meistrystės, puikiausiai įvaldytos vokalinės technikos reikalaujantis iššūkis kiekvienam atlikėjui, tačiau, pasitelkus pavadinimą Iliuminacijos ne šviesos prasme, o suvokiant iliuminaciją kaip parašą, galima teigti, kad su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais tobulai išpildęs ciklą, Edgaras Montvidas ženklina kūrybinės raiškos 25-metį ir žymi 50-mečio jubiliejų kaip savo aukščiausiąjį dainavimo meno įprasminimo tašką – jam yra pavaldus, paklūsta visas esamas tenoro balso repertuaras.
Prancūzų kompozitoriaus, romantiko Camille?o Saint-Sa?nso Extase (pranc. Ekstazė), sukurta 1860 m. pasitelkus Victoro Hugo eilėraštį, baigia albumą kaip tikrų tikriausia, labai šviesi, subtiliai, giliai išjaučiama apoteozė.
Vokiečių kompanijos Accentus išleista rafinuotos estetikos kompaktinė plokštelė – meistriško profesionalumo visetas, kuriame jūra kaip išraiškingiausia vandens stichija atliepia išskambėdama gaivališkai stipriausiąjį meilės jausmą, tapdama muzikos bangų iliuminacija.
Albumą, kartu su bukletu, kuriame publikuojamas Julijaus Grickevičiaus interviu su Edgaru Montvidu ir Modestu Pitrėnu, įsigyti galima Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bei Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos