Šis spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su „TR Warszawa“ – vienu svarbiausių Lenkijos šiuolaikinio teatro centrų, kurio spektakliai dažnai tampa tarptautiniais įvykiais.
Po premjeros Lenkijoje spektaklis atkeliauja į Vilnių, kur vyks jo lietuviška premjera. Lietuvoje spektaklį pristato Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB).
Menininkė ir kompozitorė L.Lapelytė kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte pelnė Venecijos bienalės Auksinį liūtą už operą-performansą „Saulė ir jūra“, taip pat yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
Naujausiame savo darbe „Kosminiai namai“ menininkė kartu su dramaturge Birute Kapustinskaite kalba apie mus visus – apie kasdienius veiksmus, mažas akimirkas ir intymius prisiminimus, kurie neretai praeina nepastebėti, bet iš tikrųjų yra mūsų gyvenimo atramos taškai.
„Kosminiai namai“ nėra tradicinis teatro spektaklis. Tai tarpdisciplininis meninis patyrimas, jungiantis teatrą, performansą, muziką ir garso meną.
Kūrinyje nėra siužeto klasikiniu požiūriu – vietoj jo atsiveria fragmentiška kasdienybės mozaika: atsitiktiniai gestai, rutininių veiksmų ritmas, intymūs prisiminimai. Visa tai transformuojasi į poetinę erdvę, kurioje namų jaukumas susilieja su kosmoso begalybe.
Autorės tyrinėja kasdienius ritualus ir įpročius bei bandymą įžvelgti ženklus, kuriuos, regis, mums siunčia visata. Iš šių elementų konstruojama metaforinė kosminė namų erdvė – vieta, suteikianti saugumo pojūtį, tačiau tik su sąlyga, kad priimsime nuolatinio kitimo principą: niekas nėra amžina.
Spektaklis – muzikinės prigimties. Balsai ir garsai leidžia prisiliesti prie jautriausių mūsų vidinių patirčių. Čia nėra tradicinio pasakojimo, klasikinių dialogų ar įspūdingų gyvenimo istorijų. Vietoj jų atsiveria prisiminimų nuotrupos, minčių srautas ir pastangos įžvelgti dėsningumus sudėtingame pasaulyje.
Kūnai, balsai, scenografija ir netgi scenos apšvietimas nuolat keičiasi kurdami aplinką, kuri primena: visatoje niekas nestovi vietoje.
Ir vis dėlto paradoksaliai ši nuolatinė kaita suteikia ramybės akimirką patiriant trapias, bet tikrąsias gyvenimo akimirkas.
Visas kūrinys – tai sudėtinga citatų sąveika ir daugiasluoksnis dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp intelektualinio ir juslinio suvokimo, tarp žmogiškojo ir kosminio prado.
Žiūrovų laukia ypatinga atmosfera: besisukanti scena primins planetų judėjimą, šviesos atkartos saulės ir mėnulio ciklus, o aktoriai ir jų balsai sukurs hipnotizuojantį garsinį audinį.
Pasak kritikų, tai spektaklis, iš kurio žiūrovai išeina ne tokie patys, kokie įėjo, – patirtis priverčia kitaip pažvelgti į kasdienybę, į savo gyvenimą ir į tai, kas atrodo menka, bet iš tikrųjų yra esminė mūsų būties dalis.
„Kosminiai namai“, kaip ir dauguma ankstesnių Linos Lapelytės darbų, kybo kažkur ant meno ribos.
Performatyvus teatras derinamas su raminančia, beveik transą primenančia muzika ir polifoniniu dainavimu, lydimu nuolatinio aktorių, šviesų ir scenos judėjimo kosmologiniame visatos, planetų ir žmonių mikrokosmosų šokyje“, – apie šį kūrinį rašė teatro kritikas Marekas Zajdleris internetiniame portale e-teatr.pl.