Tarptautinė romų kalbos diena šiemet minima jau dešimtąjį kartą. 2015 metais UNESCO paskyrė šią dieną romų kalbai, taip skatindama jos išsaugojimą ir populiarinimą. Mažai kas žino, kad iš Indijos kilusių romų kalba yra artima sanskrito kalbai. O pernai, po ilgų bendradarbiavimų su romų bendruomenėmis pasaulyje, romų kalba atsirado ir „Google” vertėjo naudojamų kalbų sąraše.
Rašytojas, pedagogas, tyrėjas Vytautas Toleikis ne vienerius metus dirbo su romais ir jų jaunimu, tyrinėjo romų genocidą. Jo paties iniciatyva Švietimo kaitos fondas 2004 m. išleido romų abėcėlę „Romane bukvi. Romų abėcėlė“, kuri buvo pirmoji Lietuvoje knyga romų kalba.
– Kaip Jums kilo iniciatyva išleisti šią knygą?
– Tuo metu mano iniciatyva fondo valdyba buvo patvirtinusi romų moksleivių integravimo programą „Parama Lietuvos romų (čigonų) vaikams“. Prieš tai buvau organizavęs bent keturias jaunimo vasaros stovyklas romų vaikams. Jų metu susipažinau su ryškesniais romų lyderiais, tokiais kaip Teofilė Bagdonavičienė. Aš pažinojau Henriką Prosniakovą, tad ji parengė knygos metodinę dalį, o T. Bagdonavičienė buvo atsakinga už romų kalbos dalį. Taip pat pavyko pasikviesti dailininkę Rūtą Čigriejūtę. Taip gimė tas puikus vadovėlis.
O dar 2001 m. buvo parengta ir metodinė knyga mokytojams „Lietuvos čigonai: tarp praeities ir dabarties“. Mes organizuodavome seminarus mokytojams, kurie dirbo su romų vaikais Lietuvoje. Vykdavo paskaitos, susitikimai su romų bendruomene, nedideli renginiai, kad stereotipai būtų kažkiek sušvelninti, žmonės taip nedemonizuotų šios tautos, bandytų į romus atsigręžti atvira širdimi ir susidraugauti.
Didžiausia sėkmė būdavo tose mokyklose, kur būtent mokytojai, kurie mokė romų vaikus, susidraugaudavo su romų vaikų tėvais. Tie, kurie nesukurdavo kontakto su tėvais, nepasiekdavo rezultato. Vaikai vėliau vis tiek mesdavo mokyklą, jų motyvacija būdavo silpna. Sėkmę labiausiai lemdavo asmeniniai kontaktai.
Romai visgi yra, sakyčiau, intuicijos tauta. Jie lengvai jaučia žmonės, žino, kai į juos žiūrima iš aukšto, tuomet nieko neišeis.
Tačiau buvo daugybė pedagogų, kurie puikiai dirbo, pasiekę šaunių rezultatų ir man iš to laiko iki šiol liko labai malonūs atsiminimai. Ir aš iš romų daug pasimokiau.
– Iškėlėte klausimą, kad kažkas iš šono gali paklausti, ko galima pasimokyti iš berašte laikomos tautos?
– Dabar gyvename epochoje, kurioje svarbu ne kaip tu gyveni, bet kaip atrodai. Kiek daug žmonių kasdien į viešumą kelia nuotraukas apie tai, ką valgė, kaip atrodo padažytos lūpos.., Visa tai yra tuštybių tuštybė. O romai yra labai žemiški, tikri žmonės. Man tai patinka.
Pirmiausia, man patinka jų klausytis. Lietuvos romai yra mūsų žmonės. Jie Lietuvoje gyvena nuo XVI amžiaus pradžios. Mane labai žavi, kad kai romų žmogus kalba lietuviškai, juntamas toks specifinis akcentas. Jį turi tik romai. Taip pat jie turi tam tikrą tarmišką prieskonį. Pavyzdžiui, kai kurie Varėnos romai dzūkuoja, pagėgiškiai žemaičiuoja, panevėžiečiai taip pat kalba panevėžietiška lietuviška tarme su čigonišku prieskoniu. Filologų ausims visa tai yra didžiausias malonumas. Negana to, jie visi yra lokalūs patriotai. Kiekvienam jų nuostabiausias miestas yra tas, kuriame jie gyvena. Šis jų bruožas mane labai žavi.
Dar vienas mielas dalykas, kad jie yra šeimos ir džiaugsmo žmonės. Jie yra labai draugiški, atidūs, moka džiaugtis. Pavyzdžiui, jeigu į svečius ateina lietuviškai kalbantis žmogus, visi taip pat ima bendrauti lietuviškai, kad tu jautumeisi patogiai. Tai yra žmogiška empatija.
Jie moka švęsti. Mane visada žavėdavo, kad romų tarpe visada skamba tostai. Jie priverčia suklusti ir visus apjungia. Tai nėra ilgi tostai, kaip Sakartvele, bet visada labai prasmingi. Taip pat visada šokama. Visa tai atrodo labai paprasta, archajiška ir tuo pačiu labai žavu. Tad mums yra ko pasimokyti. Pirmiausia, paprastumo ir tikrumo.
Žinoma, pelnyti romų pasitikėjimą nėra taip paprasta. Bet nuoširdumą, paprastumą jie vertina ir labai greitai pamato. Tai pajutau pats, kai organizuojant stovyklas, stengiausi pabendrauti su romų vaikų tėvais ir juos įtikinti, kartais ir tarpininkaujant bendruomenės lyderiams, kad jie patikėtų mūsų idėja.
– Visai neseniai Lietuvos Respublikos pase atsirado galimybė įrašyti tautybę „romas/romė“ vietoje „čigonas/čigonė“. Jūs sakote, kad žodis „čigonas” Jums neigiamos konotacijos neturi?
– Absoliučiai neturi. Priešingai, man ši sąvoka yra netgi nostalgiška. Kai augau, mano mama pirkdavo įvairias prekes iš Pagėgių miestelio romių. Mamaitė su jomis bendraudavo, tad aš nuo vaikystės prisimenu, kaip į mūsų namus ateidavo čigonai. Tos moterys buvo šilti žmonės, yra ir padėjusios mano mamai. Tad mano santykis labai asmeniškas.
Be to, sąvoka „čigonas“ labiau neigiamai vertinama Vokietijoje, nes naciai organizavo romų genocidą. Tad ten, kur romai buvo akivaizdžiai diskriminuojami, palankesnis apibūdinimas būtų „romai“. Lietuvoje diskriminacija atėjo iš nacių politikos, kai buvo nurodyta romus areštuoti. Žinome, kad II pasaulinio karo metais buvo nužudyta trečdalis Lietuvos romų. Ypač daug Pravieniškių kalėjime. Kiti buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, ne visi grįžo.
Lietuvoje buvo diskusija apie tai, ar reikėtų naudoti sąvoką „čigonai“, ar tik „romai“. Bendrai buvo prieita prie išvados, kad „čigonas“ Lietuvoje niekada neturėjo neigiamos prasmės. Taip, folklore galima rasti kažkokio negatyvo, bet galiausiai buvo prieita išvados, kad galima vartoti abi sąvokas. O kokios mados yra dabar, nežinau (juokiasi). Gal dabar žodis „čigonė“ jau išstumiamas, bet man jis yra vaikystės ir teigiamų emocijų prisiminimas.
– Kaip manote, kodėl visuomenėje vis dar vyrauja tiek daug neigiamų stereotipų apie romus?
– Nes neigiamus dalykus žmonės geriau atsimena. Kol buvo Kirtimų pūlinys, jis kūrė labai neigiamą romų tautos įvaizdį. Dabar to socialinio pūlinio nebeliko ir situacija kovoti prieš stereotipus yra daug palankesnė.
Pavyzdžiui, prieš 25-erius metus realybė buvo daug sudėtingesnė. Mes organizuodavome stovyklas, moksleivių parodas, pasirodydavo teigiamų publikacijų, o tuomet staiga išgirstame, kad vėl koks reidas Kirtimuose. Ir vėl kuriasi neigiamas stereotipas, kuris krenta kaip dėmė ant visos Lietuvos romų Tai būdavo kaip koks potvynis, kuris viską nuplauna ir paskandina stereotipų jūroje.
– Romų visuomenės centras antrus metus organizuoja socialinę kampaniją visuomenės nuostatų prieš romus keitimui su žinute „Pažink, kad nereikėtų bijoti“. Kaip manote, ko reikia, kad tie stereotipai keistųsi?
– Man atrodo, kad svarbiausia yra asmeninis santykis. Palaikau socialinę reklamą, nes ji taip pat daro įtaką. Bet šalia svarbu ir gyvenimo realybė. Kiekvienais metais mokiniams pristatau temą apie tautines mažumas ir stereotipus. Viena pamoka yra skirta romams. Vaikai tuojau pat pasigiria, koks yra jų santykis. Vienas pasakoja, kad turi romą draugą, o kitas – kad matė kaip romai pardavinėja kažką nelegalaus ar buvo romų nemaloniai kalbinamas. Kiekvienas turi asmeninį santykį ir deja, kartais pirmas susidūrimas gali būti negatyvus. Todėl labai svarbu parodyti žmonėms platesnį paveikslą.
Manau, kad svarbiausia yra švietimas. Tačiau viskas turi vykti dviem kryptimis: ne tik mes turime kovoti su stereotipais, bet ir bendruomenė. Kad tai netaptų imitacija, atsakingos yra visos pusės ir visos turi tą atsakomybę prisiimti. Tik tuomet galime tikėtis laukiamo pokyčio.