Galerijoje šiuo metu eksponuojama daugiau nei 30 skulptūrų, sukurtų vieno žinomiausių Lietuvos grandininio pjūklo menininkų – Valerijaus Kunigelo. Atidarymo proga pristatyta ir speciali dviejų menininkų paroda „Miškas mieste“, kurioje gamtos fotografo Mariaus Čepulio užfiksuoti laukinės gamtos kadrai atgyja tiksliuose, realistiniuose Valerijaus medžio kūriniuose. Parodos lankymas – nemokamas.
Galerija įsikūrusi autentiškose, istorijomis alsuojančiose buvusio Karmelitų vienuolyno patalpose, o jo skvere eksponuojamos ir lauko skulptūros. Erdvei suteiktas ir edukacinis vaidmuo – lankytojai galės susipažinti su grandininio pjūklo meno istorija, technikomis, skulptorių kasdienybe bei pamatyti, kaip buvo kuriama aukščiausia pasaulyje medinė skulptūra, įrašyta į Guinnesso rekordų knygą.
Nors grandininis pjūklas tapo menininkų kūrybos įrankiu tik apie XX a. vidurį, Lietuvoje šis žanras lėtai, bet užtikrintai popoliarėja. Kūrybą puoselėjantys meistrai – iš esmės pirmoji lietuvių grandininio pjūklo skulptorių karta, kurianti naują modernios tautodailės kryptį.
„Medinių skulptūrų galerija“ siekia parodyti šią meno sritį kitame kontekste – ne dirbtuvėse ar parke, o galerijos šviesoje, netikėtose ekspozicijos ar parodose. Galerijos įkūrėjo teigimu, šiandien, kai socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas vis labiau užpildo kasdienybę, tikras, rankomis sukurtas menas neretai tampa nepastebimas.
„Žmonės vis dažniau nebeatpažįsta, kas internete yra žmogaus darbo rezultatas, o kas – algoritmų. Tikras menas kartais tiesiog ištirpsta. Todėl norėjosi sukurti vietą, kur būtų galima dar kartą sustoti prie medžio, paliesti, pamatyti tikrą kūrybą iš arti ir leisti būti nustebintiems menininkų meistrystės. Tai lyg mažas žingsnelis atgal nuo ekranų leidžiantis atrasti medžio skulptūrą iš naujo.“, – sako galerijos kūrėjas.
„Aš užaugau miške. Mano šeimoje visi buvo miškininkai, tad medis nuo vaikystės buvo mano kasdienybė – kvapas, tekstūra, ramybė. Manau, kad būtent ten atsirado mano meilė medžiui ir gamtai. Kai atradau grandininio pjūklo meną, supratau, kad pagaliau radau įrankį, leidžiantį išlaisvinti viską, ką jaučiu.
Mano kūryba – tai bandymas kuo tiksliau perteikti gamtos formas, proporcijas ir gyvybę. Jei žmogus pažvelgęs į skulptūrą sekundę suabejoja, ar ji nėra tikra – man tai didžiausias įvertinimas.
Esu gana tylus ir nelinkęs daug kalbėti, todėl man patinka, kai už mane kalba mano darbai“, sakė – V.Kunigelas.