Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas Gunaras Kakaras: „Man beliko rašyti testamentą su viltimi, kad jis bus išgirstas“

Pateikiame G.Kakaro laišką mecenatams ir testamentą.

Žinant sudėtingą situaciją Kultūros ministerijoje ir jos varganą biudžetą, atsiranda galimybė Jums, Lietuvos kultūros mecenatams, įsiamžinti naujame ir vieninteliame pasaulyje Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.

Atidavęs 42 metus muziejaus statybai, kūrimui, įteisinimui bei 14 milijonų eurų laimėjimui muziejaus esminei rekonstrukcijai, baigęs 30-ties metų darbus direktoriaus pareigose, norėjau tęsti darbą muziejuje, bent konsultanto ar patarėjo pareigose. Deja, tokia galimybė man nebuvo suteikta. Liko nebaigti būtini darbai Etnokosmologijos muziejuje. Ir liko neįgyvendinti mano projektai ir būtinos muziejaus ateities vizijos. Todėl man liko tik vienintelė galimybė – rašyti Testamentą su viltimi, kad jis bus išgirstas.

Kai man kilo mintis apie galimą Etnokosmologijos muziejų, buvau eilinis mokslinis darbuotojas Teorinės fizikos ir astronomijos institute. Jokių realių galimybių įgyvendinti tokią svajonę absoliučiai neturėjau. Bet buvo begalinis noras... 

Kai kūrybos procesas įsibėgėjo, bičiuliams išsakiau tokią mintį:

„Tai, kas padaryti yra sunku, iš tiesų yra labai, labai sunku. Bet tai, kas padaryti atrodo neįmanoma, vis tiek įmanoma, esant tam begaliniam norui...“

Suprantu, kaip sunku Lietuvoje su Kultūros prioritetu, su Kultūrai skirtais pinigais. Bet viliuosi, kad Lietuvoje gali rastis asmenybė, suprantanti, kad šis muziejus, savo koncepcija, architektūra ir filosofiniu turiniu išreiškiantis ir aprėpiantis visus žmogaus, tautos ir žmonijos ryšius su Kosminiu pasauliu ir giliai paliečiantis žmonijos ateities problemas, yra unikalus ir vienintelis toks pasaulyje. 

Padaryta labai daug, bet kūryba nebaigta, ir ją užbaigus, muziejus be abejonės galėtų garsinti Lietuvą pasaulyje originaliu ir nauju Etnokosmologiniu kultūros aspektu  –  Etnokosmologijos muziejumi.

Tai, kas išdėstyta mano testamente, yra tarsi būtinų darbų mozaika, vedanti prie Etnokosmologijos muziejaus užbaigimo. Galima pasirinkti vieną ar kelis mozaikos fragmentus ir juos įgyvendinus palikti savo ar savo firmos vardą Lietuvos kultūroje.

Norėtųsi, kad šis mano Testamentas būtų suprastas ne kaip paramos prašymas, bet kaip galimybė atvežti čia savo vaikus ar savo darbuotojus ir pasidžiaugti savo paliktais pėdsakais Lietuvos kultūros istorijoje. 

Noriu dar kartą akcentuoti, kad tai išties unikalus Etnokosmologijos muziejus pasaulio kultūros fone, vienintelis tokios originalios koncepcijos, architektūros ir filosofinio turinio muziejus pasaulyje. 

Etnokosmologijos muziejaus darbuotojams, Lietuvos kultūros ministerijai, Lietuvos kultūros kongresui, Lietuvos kultūros tarybai, Molėtų savivaldybės tarybai, Lietuvos kultūros mecenatams

Su viltimi, kad šios institucijos, suprasdamos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus unikalumą (pirmas ir vienintelis plačios kosminės panoramos muziejus pasaulyje, atskleidžiantis visus žmogaus, tautos ir žmonijos ryšius su Kosminiu pasauliu) Lietuvos ir pasaulio kultūros fone, būtinomis pastangomis atvestų muziejų iki deramos pilnatvės.

Dr. Gunaras Kakaras

2025–08–16

TAI, KAS NEPADARYTA...

Lietuvos etnokosmologijos muziejus yra pirmas ir vienintelis tokio tipo muziejus pasaulyje, pagal savo koncepciją atskleidžiantis visus žmogaus, tautos ir žmonijos ryšius su kosminiu pasauliu.

Kaip vienintelio Etnokosmologijos muziejaus pasaulyje sumanytojas, įkūrėjas ir steigėjas, 30 metų muziejaus kūrybai vadovavęs nuo absoliutaus nulio idėjos iki 2020 metų situacijos, be abejo, turiu jo užbaigimo projektus ir viziją. Deja, sulaukęs 80 metų turėjau išeiti į pensiją. Baigęs direktoriaus kadenciją 2019 m., prašiau naujojo direktoriaus įdarbinti mane kokia nors etato dalimi, kad galėčiau užimti patarėjo ar konsultanto pareigas, kad galėčiau prisidėti, turėti įtakos muziejaus kūrybai. Gavau neigiamą atsakymą.

Neturėdamas jokios galimybės toliau daryti įtaką muziejaus kūrybai, kaip vienintelis muziejaus koncepcijos, architektūrinės vizijos, muziejaus suformavimo ir muziejaus juridinio įsteigimo iniciatorius, teikiu Etnokosmologijos muziejaus direkcijai, Lietuvos kultūros ministerijai, Lietuvos kultūros kongresui, Lietuvos kultūros tarybai, Molėtų savivaldybės tarybai ir Kultūros mecenatams Testamento forma Etnokosmologijos muziejaus tolimesnio ir būtino vystymosi ateities viziją.

Šis testamentas, be abejo, neturi jokios juridinės galios, bet pasilieku sau teisę tikėtis, kad bet koks dailininkas, nebaigęs tapyti paveikslo, gali žodžiais nusakyti jo baigimo eskizą ir tikėtis, kad bus išgirstas. Tikiuosi ir aš, kad būsiu išgirstas.

Etnokosmologijos muziejaus išskirtinę turinio ir formos esmę sudaro:

1. Muziejaus koncepcija.

2. Muziejaus architektūra ir infrastruktūra (dar nebaigta apie 40 %).

3. Pastovioji ekspozicija (deja, neatitinkanti muziejaus koncepcijos, neišvengiamai taisytina).

4. Muziejaus teleskopai ir naktinės ekskursijos.

5. Visus lankytojus lydintys gidai, ekskursijų vadovai (gidų kvalifikaciją ir kalbėseną dar būtina tobulinti).

6. Papildoma muziejaus veikla, išplaukianti iš jo koncepcijos unikalumo, išskirtinumo.

MUZIEJAUS KONCEPCIJA

Koncepcijos esmė – visi žmogaus, tautos ir žmonijos ryšiai su Kosminiu pasauliu. Koncepcijos unikalumas – tų ryšių gausa: emocinis-vizualinis, dvasinis-mitologinis, etninis, pažintinis, pragmatinis-fizinis, prognostinisfuturologinis, ontologinis ir jaudinanti žmonijos pažinimo ir ateities egzistavimo Nežinomybės problema. Koncepcijos originalumas leido laimėti penkias investicines programas už 14 milijonų eurų. Padaryta buvo daug, bet toli gražu ne viskas.

MUZIEJAUS ARCHITEKTŪRA IR INFRASTRUKTŪRA

1. STIKLINĖS GALERIJOS BŪTINYBĖ

Muziejaus architektūriniam ansambliui trūksta pagrindinės detalės – antžeminės, pakylėtos nuo žemės, stiklinės galerijos, jungiančios apatinį elipsoidą su bokštų kompleksu. Yra techninis projektas.

Tai esminė, įspūdinga pastatų ansamblį jungianti detalė, be jos ansamblis suskyla į dvi dalis, netenka vientisumo. Ir svarbiausia – ją įrengus bus įgyvendintas esminis architekto siekis – įspūdingų formų stiklinė galerija sujungs muziejaus pastatus į vieningą architektūrinį ansamblį. Plastiška stiklinė galerija tiek dienos, tiek savo švytėjimu nakties metu sudarys nepakartojamą reginį lankytojams tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Minimalus jos apšvietimas naktį bus tiesiog emociškai įspūdingas, o funkcionaliai po ekskursijos nuves lankytojus į muziejaus kavinę.

Galerija tuo pačiu taps papildoma ekspozicine erdve.

Ir dar – galerija apsaugos lankytojus nuo skaudžių traumų. Po ekskursijos, leidžiantis stačiu taku nuo bokšto, lyjant ar apledėjus nusileidimo takui, ypač nakties metu, lankytojų kritimai paslydus tiesiog neišvengiami. Jau buvo du rankos ir kojos kaulų lūžimai.

2. ŪKINIO-TECHNINIO PASTATO PASTATYMAS.

Yra techninis projektas.

Šiuo metu muziejaus ūkio darbuotojai turi tik 16 kv. m rūsio patalpą. Tai ūkio vyrams ir moterims praktiškai tik persirengimui skirta patalpa.

Dėl to ūkio darbuotojams teko savo jėgomis miške pastatyti laikiną medinį, dengtą, savo darbo pastatą transportui ir ūkio technikai.

Tuo tarpu muziejus turi funkcionaliai suprojektuoto, nuošaly stovinčio, nedidelio ūkinio pastato techninį projektą, kuriame be būtinų ūkio patalpų suprojektuoti keli neilgai nakvynei skirti kambariai naktimis dirbantiems muziejaus gidams ar iš toli atvykusiems naktinių ekskursijų svečiams.

Po didžiųjų muziejaus rekonstrukcijų išsiplėtęs muziejaus ūkis, lauko ekspozicija, želdiniai ir vejos bei Kulionių piliakalnio priežiūra reikalauja aptarnavimo technikos ir darbo patalpų muziejaus darbuotojams.

Pastatyti ūkinį pastatą pagal turimą projektą yra neišvengiama būtinybė, kad muziejaus aptarnaujantis personalas tūrėtų būtinas darbo vietas, reikalingą techniką, turėtų kur ją sandėliuoti ir būtų užtikrintas muziejaus inžinerinių sistemų normalus funkcionavimas, lauko ekspozicijos bei teritorijos tvarkymas ir priežiūra. Visos muziejaus teritorijos plotas – 5 hektarai. Ir dar 25 metams išnuomotas 32 hektarų Kulionių piliakalnis.

3. SENOJO MUZIEJAUS ADMINISTRACINIO PASTATO REKONSTRUKCIJA.

Yra techninis projektas.

Rekonstrukcija būtina, nes trūksta muziejaus eksponatų fondų saugyklos, archyvų ir bibliotekos su lankytojams prieinama etnokosmologine skaitykla. Bet labiausia šiuo metu trūksta darbo vietų muziejaus darbuotojams. O fondų saugykla dabar yra tragiškoje palėpės erdvėje. Tai leistų teikti naujas paslaugas lankytojams ir vientisai užbaigti architektūrinį ansamblį. Dabar šalia rekonstruotų muziejaus pastatų senasis administracinis pastatas atrodo labai nykiai.

4. MEGALITINIO SAULĖS SISTEMOS MODELIO SU PLANETOMIS ĮRENGIMO UŽBAIGIMAS.

Toks įrenginys yra pirmas Europoje, kur megalitinis Saulės modelis su planetomis išsidėstytų mažoje vizualiai aprėpiamoje erdvėje, o spiralinėje atstumų nuo Saulės vijoje išsidėstytų visų planetų modeliai.

Kadangi muziejaus aplinkos erdvė yra maža, tiesinio, vis tolstant nuo Saulės, planetų išdėstymo negalime sukurti, panaudota spiralės idėja apie Saulę, kiek leidžia muziejaus teritorija. Spiralė prasideda nuo rytinio Saulės spindulio ir keturiais apsisukimais suformuojama iš akmenų tako. Spiralės gale Neptūno modelis. O visų kitų planetų modeliai išdėstyti santykiniu atstumu nuo Saulės santykinio Neptūno atstumo nuo Saulės spiralėje atžvilgiu. Taip dabar ir stovi tie modeliai, tik, deja, nėra spiralinio akmens tako, kuris jungtų tuos planetų modelius.

Žemei reikėtų išskirtinio modelio. Kadangi visa sistema iš akmens, tai Žemės modelis galėtų atrodyti kaip apibendrinta akmeninė moters skulptūra, natūralaus dydžio, simbolizuojanti Žemyną. Dešinėje rankoje ji laikytų Žemės modelį su simboliniu reljefu, o pakeltoje kairėje rankoje – Mėnulio maketą. Nuo visų aštuonių spindulių Saulę turi gaubti keturios metalinės arkos, kad atėję lankytojai galėtų pajusti Saulės dydį esant jos viduje. Ir ateinant tos arkos, be abejo, gražiai iliustruotų Saulės vaizdą ir dydį iš šono. Dar būtinas modelio naktinis apšvietimas, kuris būtų uždegamas iš nešiojamo pulto. Labai įspūdingai tai atrodytų nakties metu iš viršutinio elipsoido.

Pirmas paspaudimas ir užsidega specialus šviestuvas arkų susikirtimo taške viršuje, griežtai apšviečiamas tik Saulės diskas, Saulės rato akmenys, žodžiu, 30 metrų skersmens ratas. Aplink tamsa. Antras paspaudimas ir nuo arkų išorinių pusių kokių keturių metrų aukštyje užsidega glausto spindulio prožektoriai, apšviečiantys tik Saulės spindulius. Labai gražiai žiūrėtųsi nakties tamsoje Saulės diskas su aštuoniais spinduliais. Dar vienas paspaudimas ir apšviečiami planetų modeliai. Ant Saulės centrinio akmens reikia pastatyti kaltinį juodos geležies etninį simbolį su Saulės ir Mėnulio vaizdais. Tai galėtų būti autorinis kalvio meninis darbas.

Taip bus sukurtas pagrindinis muziejaus lauko ekspozicijos įrenginys, kuris vienoje erdvėje iliustruos praeities lietuvių kalendorinę sistemą ir Saulės sistemos planetų struktūrą, kas labai įspūdingai papildys muziejaus teikiamas programas ir bus edukacinis objektas tiek moksleiviams, tiek suaugusiesiems, jau nekalbant apie modelio įspūdingą architektūrinę-erdvinę formą tiek dienos, tiek nakties metu.

5. NEĮRENGTAS IŠĖJIMAS Į ATVIRĄ KOSMOSĄ – IŠĖJIMAS Į ATVIRĄ AIKŠTELĘ VIRŠ VIRŠUTINIO ELIPSOIDO.

Beprecedentis Etnokosmologijos muziejaus paradoksas – lankytojai, atvykę į muziejų (į kosminį muziejų!), dangaus ir apylinkių grožio nemato. Žinoma, tai, ką jie mato, pakėlę akis į dangų savo kaime ar mieste, mato ir čia, bet ne daugiau. Po ekskursijos, pakilę į viršutinį elipsoidą, grožisi unikaliu stikliniu kupolu virš galvos, bet ta stiklo ir metalinių konstrukcijų mozaika, nors praleidžia daug šviesos, bet beviltiškai slopina iš 40 metrų aukščio atsiveriantį įspūdingą Labanoro regioninio parko apylinkių peizažą.

O naktinių ekskursijų metu esant stikliniame elipsoide, atviro nakties dangaus iš viso nesimato. Pakilus prie teleskopo, kupolas dangų visai uždengia, tik per siaurą kupolo plyšį į dangų žiūri pats teleskopas, o lankytojai pro teleskopą regi tik mažą dangaus lopinėlį su kokiu nors kosminiu objektu, tai, ką leidžia pamatyti teleskopas.

Šis paradoksas išsprendžiamas – būtina suprojektuoti ir įrengti atvirą Kosmoso aikštelę virš stiklinio elipsoido. Metalinės elipsoido konstrukcijos, projektuotos su didele atsarga, leidžia saugiai įrengti erdvią terasinę aikštelę su patikimais ir saugiais turėklais.

Dienos metu lankytojų akims visu gražumu atsivertų iš viršaus matomas akmeninis Saulės sistemos modelis su planetomis, su planetų nuotolių spirale apie Saulę, Kulionių piliakalnis, apjuostas Želvos ir Trinktinio ežerų, link horizonto nutįstančia Labanoro miškų platybe. O iš tokio kosminio aukščio matomos net penkios bažnyčios. Prie turėklų stacionariai pastatyti galingi binokliai leistų lankytojams patiems iš daug arčiau grožėtis unikalia, iš atviro Kosmoso atsiveriančia, apylinkių panorama.

Ir tai ne viskas. Naktinė atvira Kosmoso aikštelė atveria visai naujas galimybes lankytojams.

Pirmiausia, su lankytojais čia pakilęs gidas pultelio spustelėjimu ant žemės uždega Saulės diską, po to sušvinta Saulės spinduliai ir galop užsižiebia visos aštuonios planetos. Gidas lazerio spinduliu parodo tuo metu danguje matomus žvaigždynus, pasiūlo tuose žvaigždynuose binokliais savarankiškai rasti ryškesnius kosminius objektus, tuo metu patekėjusias Marso, Jupiterio ar Saturno planetas. O per tuos binoklius jau bus matomas Jupiterio diskas ir keturi jo didieji palydovai ir Saturno žiedai. Ir visa tai tu pats savo rankomis randi nakties tamsybėje. O ką jau kalbėti apie savarankišką kelionę po krateriais nuklotą Mėnulio paviršių.

Tokioje aukštybėse pakibusioje kosminėje aikštelėje lankytojai galės stebėti Žemės palydovų judėjimą, meteorų srautus, retas, bet įspūdingai švytinčias šiaurės pašvaistes. O kur dar tokie reti ir sidabru šviečiantys sidabriniai dangaus debesys, kažkur 90 kilometrų aukštyje švytintys. Visa tai matyti ir jausti muziejaus lankytojai dabar neturi jokios galimybės. Muziejaus siūlomų ekskursijų programa išsiplės iš esmės – vienu metu galės vykti dvi nepriklausomos naktinės ekskursijos, viena prie teleskopo, kita Kosminėje aikštelėje, kurioje lankytojai norės kuo ilgiau pabūti, savarankiškai klajodami po Visatos begalybę...

6. NEPARUOŠTAS IR NEPRITAIKYTAS LANKYTOJAMS KULIONIŲ PILIAKALNIS.

Lietuvos etnokosmologijos muziejų, kaip išskirtinį ir vienintelį tokio pobūdžio muziejų, kasmet lanko tūkstančiai lankytojų iš Lietuvos ir užsienio.

Tuo tarpu šalia esantis į muziejaus teritoriją patenkantis ir muziejui priskirtas Kulionių piliakalnis praktiškai lieka neprieinamas lankytojams dėl savaiminių krūmų, medžių, dilgėlynų gausos.

Išnaudoti ir pritaikyti lankytojams Kulionių piliakalnį tiesiog būtina, jau vien dėl etninio muziejaus pavadinimo ir dėl betarpiško teritorinio vientisumo.

Piliakalnio viršutinė aikštelė ir visi šlaitai yra padengti 100–150 metų senumo mišku. Pakilęs į piliakalnio viršų, esi tarsi miško viduryje ir nei aplinkos, nei supančio horizonto nematyti. Nuvalyti piliakalnio šlaitus ir aikštutę būtų sudėtinga – kelmas prie kelmo, o muziejus neturėtų darbo jėgos ir technikos atžalynams tvarkyti, jau nekalbant apie nykų, kelmais nuklotą piliakalnio vaizdą. Muziejus nėra pajėgus nei tokius darbus atlikti, nei kelmus likviduoti, nei atžalų atvašyną kasmet iškirsti.

Kad piliakalnis taptų prieinamas lankytojams, siūlau pastatyti gerą pėsčiųjų tiltą, gal su pakeliama dalimi, per Želvos ežero įlanką, sutvarkyti piliakalnį juosiančią takų sistemą, o viršuje iškirsti keturis miško spindžius nuo piliakalnio centro žemyn iki ežero pakrantės Saulės tekėjimo ir laidos kryptimis trumpiausios ir ilgiausios dienos metu. Tada dienos metu pakilę į piliakalnio viršų, lankytojai galės pamatyti piliakalnį supančią aplinką keturiomis kryptimis. O birželio saulėgrįžos dienomis muziejaus lankytojai iš piliakalnio viršūnės tolimame horizonte galės pasitikti tekančią saulę ar vakare ją palydėti, stebėdami tekėjimą ar laidą per specialiai iškirstus spindžius piliakalnį gaubiančiame miške.

Toks piliakalnio sutvarkymas strategiškai, tematiškai ir emociškai derės su muziejaus programomis, su Saulės sistemos kalendoriniu modeliu, bus unikaliai pritaikytas lankytojams iš visų Lietuvos piliakalnių ir neabejotinai bus lankomas ypač gausių Lietuvos etnokosmologijos muziejaus, Astronomijos observatorijos ir Molėtų krašto muziejaus filialo lankytojų.

Piliakalnio papėdėje archeologinių kasinėjimų metu rasta 9-ojo amžiaus pilies gyvenvietė, ją estetiškai sutvarkius – pašalinus krūmus ir nereikalingus medžius, taptų unikalia įvairių etnografinių, muziejaus etnokosmologinių ir Molėtų savivaldybės organizuojamų renginių vieta. Čia būtų galima organizuoti tautodailininkų plenerus, o piliakalnį supančiuose takuose ir buvusioje pilies gyvenvietėje įkurti Lietuvos praeitį ir darbų tradicijas bei etnokosmologinį ryšį su dangumi menančių skulptūrų parką.

Piliakalnio papėdėje, iškirstų spindžių linijose, reikėtų pastatyti keturias 4–5 metrų aukščio atramas su lazeriais viršuje. Nakties metu, muziejaus lankytojams pakilus į atvirą kosminę aikštelę, būtų uždegami lazerių spinduliai, kurie susikirstų piliakalnio viršuje, sudarydami dvi piramides – vieną virš piliakalnio – simbolizuojant aukštaitišką šiaudų sodą, o kitą į dangų nutįstančią, simbolizuojant mūsų etninį ryšį su kosminiu pasauliu. Lazeriai būtų maitinami akumuliatoriais, elektros linijos jiems tiesti nereikėtų. Tai būtų unikali muziejaus naktiniams lankytojams skirtos programos dalis – aukštaitišku sodo simboliu iliustruoti paveldo objektą – Kulionių piliakalnį.

Tai būtų vienintelis Lietuvoje etnokosmologiškai ir originaliai sutvarkytas Kulionių piliakalnis, kuris, be abejonės, pritrauks daug lankytojų, o tuo pačiu ir į muziejų, išsiplės muziejaus ekskursijų programa, padidės muziejaus pajamos. Yra paruoštas detalus visų darbų piliakalnyje planas. Reikėtų jį suderinti su Kultūros paveldo departamentu, pirmiausia pakviečiant čia Utenos paveldo atstovą.

7. NEĮRENGTAS TAKAS Į KULIONIŲ PILIAKALNĮ.

Prie Trinktinio ežero-įlankos, šlaito viršuje, prie muziejaus gėlynų įrengėme nedidelį ugniakurą su suoliukais aplink. Čia vyksta įvairūs renginių užbaigimai, pokalbiai, bendravimas. Miško šlaitą į piliakalnio pusę pavyko iškirsti ir, sutvarkius iki šienaujamos vejos, atidengti piliakalnio siluetą. Bet šlaitas į ežerą pakankamai status.

Reikėtų padaryti plastišką serpantino formos nusileidimą, tako apatinę pusę sutvirtinant akmenimis. Žiemos metu, įkalus atramas, suformuoti lieptą virš vandens su pasėdėjimo suolais. Jau nuo ugniakuro atsivėręs piliakalnio vaizdas kvieste kvies lankytojus leistis prie vandens, o iš ten pasigrožėti atsiveriančiu piliakalnio vaizdu bei aukštai iškylančiais muziejaus bokštais. Nuo lieptelio ežero pakrante, šiek tiek patvarkius taką, lankytojai nueitų iki liepto į piliakalnį.

8. MUZIEJAUS PASTOVIOJI EKSPOZICIJA IR GIDAI

Pastovioji ekspozicija buvo įrengta man jau palikus muziejų. Deja, dizaineris Saulius Valius įgyvendino tik savo ambicingą planą, visai neatsižvelgdamas į muziejaus koncepciją, į muziejaus turinį. Pirmą kartą pamatęs ekspoziciją supratau, kad tai tik parodomasis šou variantas. Reikėjo net ketverių metų, kad muziejaus direkcija, atsižvelgdama į gidų nusiskundimus, prieitų prie išvados, kad ekspozicija iš tiesų bloga, neatitinka muziejaus koncepcijos turinio ir ją reikia tobulinti.

Eilinio pokalbio su manimi metu direktorius paklausė, ar aš galėčiau parašyti naują ekspozicijos planą-koncepciją. Po kiek laiko, viską apgalvojęs, sutikau tai padaryti, nes turiu ypač įspūdingą Nežinomybės salės ekspozicijos projektą. Vėl pasiūliau įdarbinti mane kokia nors etato dalimi. Atsakymas buvo toks: ministerija kategoriškai reikalauja taupyti ir dabar mes neturime jokių galimybių įdarbinti net etato dalimi.

Jeigu Muziejaus direkcija ir Kultūros ministerija būtų suinteresuota įvertinti dabartinės ekspozicijos kokybę, atitikimą muziejaus koncepcijai, detaliai parodyčiau ekspozicijos prasilenkimą su muziejaus koncepcija ir būsimos tikrai etnokosmologinės ekspozicijos ateities viziją.

Kiekvienas muziejus remiasi autentiškais ir mažiau autentiškais eksponatais. Mūsų muziejus tokių eksponatų turi ir ateityje jų daugės. Bet niekada Etnokosmologijos muziejus nebus turtingas eksponatų fondų gausa. Todėl, kad astronomijos, kosmologijos, nežemiškos gyvybės ir proto bei filosofijos neatspindėsi originaliais eksponatais. Tai kaip tada apibrėžti mūsų muziejaus esmę, kur yra Lietuvos etnokosmologijos muziejaus turinio pagrindas?

Pradėkime nuo astronomijos. Kaip ten bebūtų, visų mūsų ryšių su Kosminiu pasauliu pagrindą sudaro astronominės žinios. Geriausiai jas žino patys astronomai. Tačiau astronomai yra viena iš negausiausių specialybių pasaulyje. Astronomija yra viena iš fragmentiškiausiai ir silpniausiai dėstomų disciplinų vidurinėse ir tuo labiau aukštosiose mokyklose. Išvada paprasta – visuomenė yra silpnai, gal net reikėtų sakyti labai skurdžiai apsišvietusi apie astronomiją. Tačiau, iš kitos pusės, kai kam būdingas ryškus susidomėjimas tuo begaliniu mus supančiu pasauliu. Tik, deja, tas susidomėjimas dažniausiai yra epizodinis, nevedantis prie savarankiško studijavimo, žinių gilinimo.

Etnokosmologijos muziejus yra puiki vieta lankytojams prisiliesti prie juos dominančių kosminių problemų. Tuo tarpu pagal muziejaus klasifikaciją – vizualiniai ryšiai, etniniai ryšiai, pažintiniai ryšiai – astronomija, pragmatiniai ryšiai – astronautika, nežemiškos gyvybės ir proto problema, filosofiniai ir kosmologiniai ryšiai – tai milžiniška jūra žinių, kurių nei eksponatais, nei daugelio valandų informaciniu kalbėjimu neišsemsi. Tai kur išeitis? Išeitis yra – tai ekspozicijos dermė su gido žiniomis ir mokėjimu kalbėti.

Ekspozicija turi būti orientuota į emocinį įspūdį, patekimą į netikėtą estetinę ir informacinę erdvę su svarbiausiais, pagrindiniais eksponatais, pasinaudojant technologinėmis galimybėmis ir netikėtu, kosminiu, estetiniu interjeru.

Antra svarbi ir svarbiausia dalis ryšių su Kosminiu pasauliu perteikimui lankytojams yra mūsų muziejaus gidai, dabar vadinami ekskursijų vadovais. Mūsų muziejaus ypatingas bruožas – tai, kad visi muziejaus lankytojai per ekspoziciją vedami gidų ir tik gidų sugebėjimas naudotis dinaminėmis ekspozicijos garso, vaizdo ir apšvietimo galimybėmis bei sugebėjimas kalbėti sudaro galutinį lankytojams pateikiamą ir paliekamą emocinį-informacinį įspūdį.

Parašiau trumpai – gido sugebėjimas kalbėti, bet apie šį sugebėjimą būtina išsiplėsti iš esmės.

Dažnai aš būsimiems muziejaus gidams sakiau, kad sugebėjimą kalbėti nusako trys dalykai: turėti ką pasakyti, norėti pasakyti ir girdėti save klausytojų ausimis. Tai – irgi labai trumpas apibūdinimas. Pabandysiu jį detalizuoti.

Dar studijų metais reikėjo parašyti žurnalui „Mokslas ir gyvenimas“ straipsnį apie kometas. Perskaičiau viską, ką radau astronomijos katedros bibliotekoje. Parašiau. Bet, iki galo nepasitikėdamas savo tekstu, daviau perskaityti profesoriui Pauliui Slavėnui. „Tai sudėjai viską, ką radai, ką sužinojai?“ – paklausė šypsodamasis profesorius. Stengiausi, tik tiek tegalėjau pasakyti. Štai tada profesorius ir išsakė labai paprastą, bet didžiai vertingą mintį apie rašymą arba kalbėjimą: „Tam, kad parašytum gerą straipsnį ar ką nors išdėstytum žodžiu, turi apie tai žinoti viską, ką gali sužinoti, bet parašyti ar išsakyti tik vieną dešimtąją dalį.“ Ir taip – dešimtoji tavo žinojimo dalis – tik tada tu galėsi atrinkti svarbiausius faktus, glaustai galėsi apibendrinti problemos esmę. Tu turi žinoti maksimaliai daug, kad galėtum aukščiausiu lygiu pateikti tą minimumą, dešimtąją dalį savo žinojimo raštu ar žodžiu.

Bet to maža, jeigu kalbėsime apie mūsų muziejaus gidą. Tave turi giliai dominti ta problema, apie kurią tu ruošiesi rašyti ar kalbėti – Tu turi sirgti gilesnio, ypač filosofine prasme, pažinimo aistra. Jeigu Tu esi tik priverstas pagal darbo sutartį domėtis šia problema, priverstas iš pareigos, vadinasi, tu sėdi ne savo rogėse.

Taip aš reziumuoju pirmą dalį – turėti ką pasakyti – tai būtų aistringas siekimas kuo daugiau sužinoti apie mus supantį Kosminį pasaulį ir kitas muziejaus koncepcijos temas. Tai tos neišvengiamai išplaukiančios, tiesiogiai priklausančios nuo astronominio žinojimo problemos ar veiklos sritys. Kaip antai – astronautika, nežemiškos gyvybės ir proto problema, žmonijos ateitis kosminiuose laiko mastuose, kosminės grėsmės žmonijai, žmonijos kosminė ekspansija ir daugelis kitų.

Antra dalis – norėti pasakyti. Tai jau ne žinojimas, ne tai, ko galima išmokti – tai įgimta žmogaus savybė dalintis, dalintis tuo, kas tau labai įdomu, kas tave jaudina. Pabrėžiu – kas Tave jaudina – nebūtinai Tu turi apie tai absoliučiai viską žinoti – svarbu, kad Tavo jaudinantį žinojimo jausmą pajaustų klausytojai!

Ir trečia dalis – girdėti save klausytojų ausimis. Visiškai natūralu, kad Tu nori, kad Tave girdėtų ir kad Tave suprastų. Auditorijos, kurioms Tu kalbi, yra skirtingos – skirtingo amžiaus, profesijos, išsilavinimo, suaugusieji, vaikai ir didelė jų įvairovė. Visi jie skirtingai girdi Tave ir skirtingai supranta. Pradėti reikia nuo pačių paprasčiausių dalykų – kalbėti pakankamai garsiai, kad tave girdėtų, kalbėti aiškiai, kad visi tavo žodžiai būtų ne tik išgirsti, bet ir suprasti, kalbėti auditorijai suprantama kalba, turint galvoje visokius terminus, mokslinį verbalinio teksto lygį. Čia būtų galima labai plačiai išsiplėsti apie pauzes, apie akcentus, apie palyginimus, apie humorą ir daugelį kitų dalykų. Visa tai – jau oratorinio meno abėcėlė. Nesiruošiu tos abėcėlės dėstyti. Oratorinio meno galima mokytis ir, žinoma, galima išmokti. Bet kalbėjimo mene yra viena savybė, kurios išmokti gal net yra labai sunku – tai klausa – sugebėjimas girdėti save klausytojų ausimis. Čia glūdi visa esmė – jeigu negirdėsi savęs klausytojų ausimis, ir geriausias oratorius gali prasilenkti su auditorijos sugebėjimu klausytis, girdėti ir suprasti tavo monologą. Žinoma, kaip ir muzikinė klausa yra Dievo dovana, taip ir sugebėjimas save girdėti yra įgimta savybė, bet nuolatinės kalbančiojo pastangos girdėti save jų ausimis tikrai duos rezultatų. O auditorija būtinai turi girdėti ir jausti, kad tai, apie ką Tu kalbi, Tau yra labai svarbu, tai Tave jaudina ir Tu apie tai tikrai žinai žymiai daugiau, negu pasakai. Didžioji auditorijos dalis būtinai tai jaus ir tuo pačiu leis Tau girdėti save jų ausimis. Labai svarbu, kad klausytojai jaustų Tavo jausmus – Tave jaudina tai, apie ką Tu kalbi, Tau tai labai svarbu!

„Sužinojau, kad yra toks Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Netikėtas, naujas ir negirdėtas pavadinimas. Nuvažiavau. Nustebino originali Kosminė muziejaus architektūra. Dar didesnis netikėtumas manęs laukė požeminėje muziejaus ekspozicijoje. Toli nuo Vilniaus, Labanoro miškų pakraštyje, rasti tokią modernišką, giliu Kosminiu estetizmu nuspalvintą ekspoziciją buvo netikėtas nustebimas ir malonumas. Bet tai dar ne viskas – didžiausias visos ekskursijos netikėtumas buvo mus vedančio muziejaus gido įtaigi ir aistringa kalba. Tarsi iš kosminių begalybių sugrįžęs astronautas – mokslininkas-filosofas-menininkas, jis su nuoširdžiu įkvėpimu atvėrė mūsų akims ir jausmams Kosminį pasaulį, ne kaip tolimą ir svetimą Visatos begalybę, o kaip prigimtinę mus pagimdžiusio pasaulio begalinę įvairovę. Esu pabuvojęs įvairiuose muziejuose, bet tokio gido neteko niekur sutikti – tai buvo aukščiausia Etnokosmologijos muziejaus gaida. Po šios ekskursijos aš jau visai kitomis akimis žvelgiu į žvaigždėtą nakties dangų. Ne, ne su naujomis žiniomis, ne su naujais faktais – žvelgiu į dangų su jaudinančiais naujais žmonijos ateitį lemiančiais klausimais.“

Tai vieno lankytojo atsiliepimas apie ekskursiją Etnokosmologijos muziejuje, deja, įsivaizduojamas. Bet tai turėtų būti kiekvieno muziejaus gido siekis – sulaukti tokio įvertinimo. O muziejaus vadovo pareiga ugdyti tokio lygio gidus.

Kadangi muziejaus ekspozicija projektuojama kaip muziejaus turinio atskleidimo priemonė, tačiau pirmu ir pagrindiniu smuiku čia groja muziejaus gidas, savo muziejaus pristatymo programoje turintis žymiai didesnius emocinės informacijos klodus nei matomoje ekspozicijoje. Ir čia gido kalbėjimo, muziejaus temų pristatymo lygis turi aplenkti pačią ekspoziciją, lankytojams palikti stipriausią įspūdį. Ir dar – jeigu muziejaus plotai ir eksponatų gausa turi neišvengiamai ribotas galimybes, tai gidų kalbėjimo lygis gali būti nepaliaujamai tobulinamas – tai muziejaus ateities erdvė! Svarbu tik, kad į muziejų konkurso keliu būtų atrenkami tokie gidai, kurie sirgtų pažinimo alkiu, o ekskursijų vedimas jiems būtų ne darbas, bet menas, menas išreikšti save, perduoti lankytojams pagrindinį muziejų apibūdinantį turinį – žmogaus ir žmonijos ryšius su Kosminiu pasauliu – Kosmojautos pojūtį.

Žinoma, gido pasakojime, gido kalboje bus visko – ir faktų, ir skaičių, ir teorijų, hipotezių, filosofijos ir neatsakytų klausimų. Ir lankytojų atmintyje užstrigs įvairiausių dalykų.

Bet aš turiu vieną žodį, vieną sąvoką, kuri tiksliausiai apibūdina tai, ką muziejus gali duoti lankytojams, ką lankytojai neapsunkindami savo atminties skaičiais ir faktais gali išsinešti iš muziejaus – tai KOSMOJAUTA. Tai gilesnio žmogaus santykio su begaliniu mus supančiu Visatos pasauliu pajutimas, su Visatos pasauliu, talpinančiu savyje labai daug nuostabaus pažinimo ir dar daugiau klausimų, į kuriuos dar neturime atsakymų, dar daugiau Nežinomybės.

Kai muziejaus koncepcijoje akcentuojame visus ryšius su kosminiu pasauliu, tai greičiausiai įsivaizduojame, kad tai skirtingi, vienas nuo kito nepriklausantys ryšiai. Sakysim, ką bendro tarpusavyje turi etninis ryšys su pažintiniu, su astronomija. Arba kas sieja fizinį, kosmonautikos ryšį su filosofiniu ryšiu.

Bet tai tik paviršutiniškas požiūris į muziejaus koncepciją. Muziejaus koncepcijos esmė ir paprastesnė, ir daug gilesnė. Visi išvardinti ryšiai su kosminiu pasauliu iliustruoja žmogaus ir žmonijos evoliucinį brendimą nuo dvasinio, etninio pagarbos jausmo dangaus pasauliui iki šiandieninio astronominio, kosmologinio pažinimo, iki būsimų skrydžių į kitas planetas, iki gyvybės ir proto egzistencijos patvirtinimo mūsų galaktikoje, iki artimesnės ir tolimesnės žmonijos ateities problemų kosminiame Saulės sistemos pasaulyje, iki pirmo kontakto su gyvybės faktu už Žemės planetos ribų, iki Žemės žmonijos ateities pavojingų ir grėsmingų situacijų.

Ši neišvengiama pažinimo ir technologinių naujovių evoliucija neišvengiamai atveda mus prie šiandieninės pažinimo ribos, už kurios atsiveria jaudinantys ir unikalūs egzistencijos ir pažinimo ateities horizontai, apibendrindamas juos, įvardiju tai, kaip ateities Nežinomybę.

Būtent šis intriguojantis prisilietimas prie unikalių ateities problemų yra aukščiausias Etnokosmologijos muziejaus siekis ekspozicijoje ir gido kalboje perteikti lankytojams žmonijos tūkstantmečių ėjimą į šiandienos dabartį ir ateitį lemiančias nuojautas bei pažinimą ateities Nežinomybėje. Aukščiausio lygio muziejaus gidas per visus ryšius su kosminiu pasauliu, išreikšdamas tai, kaip Kosmojautos jausmą, atveda lankytojus prie Ateities Nežinomybės okeano, prie neatsakytų klausimų, prie vilčių, prie nerimo, prie gal ir realių galimybių, ar tik prie iliuzijų, bet, deja, ir prie grandiozinių civilizacijos katastrofų, ar net iki mūsų civilizacijos baigties...

PAPILDOMA MUZIEJAUS VEIKLA – ŽINOJIMAS, PERŽENGIANTIS NEŽINOMYBĖS RIBĄ

Būtent šis paskutinis muziejaus programos akcentas galėtų ir turėtų tapti Etnokosmologijos muziejaus išskirtine tradicija. Tai reguliariai pasikartojantys moksliniai-filosofiniai pranešimai su jaudinančiomis diskusijomis, klausimais ir atsakymais apatinio elipsoido salėje, kviečiant pranešėjais Lietuvos ir užsienio mokslininkus. Pranešimų temos pagal muziejaus koncepciją liestų kraštines mokslo ir filosofijos problemas, žmonijos ateities vystymosi ir išlikimo klausimus, kosminės gyvybės ir proto egzistavimo patvirtinimą, galimo kontakto su kitu proto variantu unikalumą...

Suformuoti tokią tradiciją bus nelengva, tai nuoseklus gal kelerių metų atkaklus organizavimo darbas. Bet jis būtų labai prasmingas. Tokie muziejaus susitikimai su žymiais mokslininkais ir filosofais turėtų tapti žinomi visoje Lietuvoje ir už jos ribų.

IR DAR...

Šie, 2025 metai skirti M. K. Čiurlionio 150-osioms metinėms.

Įvadinėje salėje esančią ekspoziciją iliustruoja keli dailininko paveikslai. Bet to yra maža, labai maža. Čiurlionis iš esmės yra pirmas ir vienintelis Lietuvos dailininkas, taip jautriai, subtilia meno forma atspindėjęs mūsų sąsajas su Kosminiu pasauliu.

Marso pasaulis; Naktis (su Saturnu); Pasaulio sutvėrimas; Zodiako ciklas; Saulės sonata; Žvaigždžių sonata; Lietuviškos kapinės; Saulės pagerbimas; Didysis Rex. Ir daugelis kitų... Šiuose Čiurlionio paveiksluose įžvelgiame visus Etnokosmologijos muziejaus koncepcijoje deklaruotus ryšius su Kosminiu pasauliu. Čiurlionis – pirmas Lietuvos etnokosmologas. Muziejaus ekskursijų vadovai turėtų žymiai daugiau ir plačiau kalbėti apie dailininko kūrybą, kuri tarsi tapo mano rašytos muziejaus koncepcijos išeities tašku...

Pagal lankytojams paliekamą įspūdį suteikčiau būsimus muziejaus prioritetus:

1. Muziejaus ekskursijų vadovų kalba ir ekspozicijos įspūdis.

2. Muziejaus architektūra.

3. Naktinės ekskursijos.

4. Akmeninis Saulės sistemos modelis.

5. Kulionių piliakalnio etnokosmologinis sutvarkymas.

6. Muziejaus infrastruktūra.

7. Estetinė muziejaus aplinka.

O muziejaus kolektyvui ir Kultūros ministerijai linkėčiau pateisinti Etnokosmologijos muziejaus unikalumą Lietuvos ir pasaulio kultūros fone, atkakliomis pastangomis atvesti muziejų iki deramos pilnatvės.

Dr. Gunaras Kakaras