Ji buvo neįtikėtinos ištvermės, nuovokos ir stiprybės žmogus. Gimė 1933 metais lapkričio 17 dieną. Vaikystė karo metais suformavo jos stiprų išgyvenimo instinktą. Kaimyno išdavystė, tėvo ištrėmimas, slapstymasis nuo trėmimų, nuožmus skurdas, badas ir paslaptys, kurias, atėjus laikui, norėsis papasakoti jai skirtoje knygoje.
Ankstyva jaunystė ir pokaris buvo viltingi, nes atrodė, kad blogiau nei karas juk nebūna. Dar visai jaunutei jai pasipiršo net vienuolika metų vyresnis mano senelis Paulius (nors gimęs 1922-aisiais, jis buvo „pasisendinęs“ dvejais metais, kad priimtų į armiją). Jiedu susipažino gegužinėje. Jis – nusivylęs dėl neatlieptos meilės, ieškojęs kuo užpildyt dvasios tuštumą. Močiutė – labai jauna ir naivi. Neįtarė, nei kad jis poetas, nei kad ji yra antros eilės pasirinkimas meilėje. Būdama užsispyrusi ir laisva, kokia liko iki pat savo mirties, ji nepaisė, kad tėvelis nepalaimino jų „ženatvės“ ir pasirinko tai, ko, matyt, labai trūko – širdies šilumos.
Jie vienas kitą papildė kaip dangus ir žemė. Ko vienas stokojo savo esybėj, tą turėjo kitas. Abu pilni gilių sužeidimų, bandė gyventi, kaip mokėjo. Senelis, patyręs siaubingą skurdą vaikystėje ir karo žiaurumus jaunystėje, paguodą rado kurdamas eiles. Močiutė, ūkininko dukra, jautė pašaukimą tęsti tai, ko išmoko šeimoje, – kurti gerovę ir žemišką stabilumą. Seneliui to reikėjo, bet sykiu jam tai buvo įtartina ir atgrasu, nes galbūt tiesiog nepažįstama. Jam atrodė pernelyg ištaiginga turėti šaldytuvą, net ir turint mažą kūdikėlį. Senelis buvo liguistai pavydus. Mintis, kad Močiutė eitų mokytis ar dirbti, – visiškai nepriimtina.
Tai, kas šiandien moterims visuomenėje yra savaime suprantama, yra iškovota tokių moterų kaip mano Močiutė. Ji tiesiog darė tai, kas jai atrodė teisinga. Išėjo mokytis į Prekybos mokyklą. Senelis ją teisė – „susidėjo su spekuliantais“. Šiais laikais ji galbūt būtų gerbiama verslininkė, bet kadaise sunkiai dirbo fabrikuose. Abu turėjo atlikti tuo metu gyvenimo ir aplinkos numatytus vaidmenis, kurie vienas kitam prieštaravo, tarsi būtų iš skirtingų tragedijų. Poetas – išgeriantis. Vyras – valdingas ir patriarchalinis. Moderni moteris – laisva ir dirbanti. Tokie vaidmenys tapo nesuderinami vienoje pjesėje. Jų dukrelei Dangei teko labai mažai to, ko reikėjo, kad užaugtų mylinčiu žmogumi, nes tėvo ir motinos vaidmenys šioje dramoje buvo patys skurdžiausi.
Močiutė sakydavo, kad jų gyvenimo Merkinėje metai buvo nuostabūs. Senelio gėrimas, anot jos, prasidėjo tik Vilniuje. Kas dėl jo kaltas? Žinome, kad paskutiniai Šiaurės Amerikos indėnai buvo nukauti būtent alkoholiu. Senelis buvo nepaprastai jautrus ir pažeistas karo ir sunkios vaikystės. Išgyventi tuo metu esant jautrios širdies turėjo būti be galo sunku.
Štai mano protėvių išgyvenimo pamokos – arba geri, kad mažiau jaustum, arba tampi nepalaužiamas. Močiutė tapo nepalaužiama. Tam jai reikėjo stipraus, labai stipraus charakterio. Nors, kai susigraudindavo, sužibėdavo jos labai jautri ir meilės ištroškus širdelė. Sugebėjo išgyventi garbingus 92 metus ir nepalūžti emociškai, nors buvo tarsi nustumta į paraštes.
Paskutinius 15 jos gyvenimo metų atidžiai ją lydėjau. Nors nebuvo tos šeimyninės bendruomenės, kurios reikia auginant vaiką ir palydint seną žmogų, Močiutė turėjo draugų – kaimyną Algirdą ir jo globėją Daivą (be galo jai dėkinga), Jolantą iš Kauno Krašto Neįgaliųjų draugijos, Staselę, Valdą, Viktoriją, slaugę Editą, Laimą ir daug kitų, kurių net nežinau. Ji vis rasdavo veiklos. Vos prieš keletą metų švedų seriale pagal Astrid Lindgren knygą „Ronja, plėšiko duktė“ vaidino seną močiutę (gal kam teks pamatyt?). Paskutiniais gyvenimo metais Močiutė kasmet važiuodavo prie jūros su Kauno Krašto neįgaliųjų draugija. Išmoko naudotis internetu ir man paklausus, kaip rūpintis pelargonijomis, sakydavo – "reik pagūglint".
Esu labai dėkinga visiems, kurie jai paskambindavo, ja pasirūpindavo, kažkur pakviesdavo, kitaip parodydavo dėmesio. Ypač esu dėkinga gydytojai Tomai Šimulienei iš Kauno poliklinikos ir Gintarei Patašiūtei iš Kauno socialinio centro, kurios mus lydėjo paskutiniais sunkiais Močiutės senatvės metais. Dėkoju Lietuvos valstybei už sąlygas, leidusias pagarbiai palydėti žmogų senatvėje.
Vedybų su P.Širviu žiedas išbuvo ant Močiutės piršto iki pat mirties. Sako, kad kvantinėje visatoje informacija neišnyksta, tik pakeičia formą. Iš mano senelių bendrystės atsiradau ir aš – jų abiejų vienintelė anūkė. Ir dabar mano pačios gyvenimo dovana man atrodo lyg stebuklas.
Paskutiniais mėnesiais gyriau Močiutę už jos stiprybę, nes gailesčio ji nenorėjo. Jei būčiau turėjusi stebuklingą lazdelę, būčiau norėjusi pagydyti jos sielos žaizdas ir išvaduoti nuo vidinių prieštaravimų. Mirtis ją nuo jų išvadavo – ilsėkis ramybėje.
Atsisveikinimo mišios vyks Kaune, Gertrūdos bažnyčioje, 2026 metų sausio 18 d. 11 val. Laidotuvių data dar nenumatyta.
Močiutės įkapėse radome tokį Henry Scotto Hollando įrašą apie mirtį.
„Mirtis – tai niekis. Aš tik išėjau į gretimą kambarį. Aš tebesu aš, o Tu tebesi Tu. Kuo mes vienas kitam buvome, tuo ir likome. Vadink mane senu, įprastu Tau vardu, kalbėkis su manim taip pat nerūpestingai kaip visada. Nėra reikalo keisti toną ar dirbtinai gedėti ir liūdėti. Juokis, kaip mes įpratome juoktis iš tik mudviem suprantamų juokelių, – pameni, kaip jie mus džiugino? Melskis, šypsokis, galvok apie mane – tegu mano vardas skamba namuose kaip iki šiol, tardama jo nesureikšmink nei pritemdyk gedulo šešėliu. Gyvenimas reiškia tą patį, ką ir iki šiol. Jis toks pat kaip ir anksčiau – tęsiasi, nenutrūksta. Negi turėtum išmesti mane iš galvos vien dėl to, kad nerandi akimis? Aš laukiu Tavęs, laukiu kažkur labai arti, kažkur šalia, už kampo. Viskas tvarkoje.“