Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną.
Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio (vienos premijos piniginė išraiška – 56 tūkst. eurų). Jų laureatus renka komisija, kurią sudaro pirmininkas Arūnas Gelūnas, aktorė Nelė Klimienė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierius Arūnas Jonas Matelis, menotyrininkė Agnė Narušytė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, literatūrologė Brigita Speičytė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, rašytojas Rimvydas Stankevičius, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, istorikas Aurimas Švedas.
Komisija laureatus rinko iš dvylikos kandidatų, tarp kurių buvo architektūros istorikė Marija Drėmaitė, poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas Gintaras Grajauskas, menininkas Donatas Jankauskas (kūryb. vardas Donatas Jankauskas-Duonis), grafikas, iliustruotojas, rašytojas Kęstutis Kasparavičius, teatro ir kino aktorius Albinas Kėleris, pianistas Daumantas Kirilauskas, prozininkas, dramaturgas, poetas, literatūros tyrinėtojas, scenaristas Rimantas Kmita, kino režisierius Ignas Miškinis, aktorius Arūnas Sakalauskas, mados dizainerė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, dailininkė Laisvydė Šalčiūtė, operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (kūryb. vardas Giedrė Kaukaitė).
Šeši laureatai bus pagerbti 2026-ųjų vasario 16-osios proga.
Nuopelnai, už kuriuos skirtos premijos
Operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (kūryb. vardas Giedrė Kaukaitė) premiją pelnė už unikalų indėlį į lietuvių vokalinės muzikos tapatybės kūrimą bei interpretacijos meno gyvybingumą.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė – už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą, architektūros idėjų sklaidą.
Poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas Gintaras Grajauskas – už poetinį šiuolaikinio buvimo pjūvį.
Teatro ir kino aktorius Albinas Kėleris – už aktorinę meistrystę ir ištikimybę teatro menui.
Kino režisierius Ignas Miškinis – už įtaigia kino kalba atskleistą žmogaus ir visuomenės brandos istoriją.
Dailininkė Laisvydė Šalčiūtė – už intelektualų vaizduotės šėlsmą įkūnijant moters žvilgsnį.
Ir Lazdynai – pasaulio paveldas
„Man, kaip istorikei, įdomu skaityti miestą, kuriame vos ne kiekviena karta ankstesnių kartų palikimą trynė, performuodavo, piktindavosi tuo, ką rasdavo. Vilnius nemonochrominis ir nehomogeniškas. Ir nereikia to ieškoti ar sprausti jo į kažkokį vieną kurpalių. Tačiau tai ir didelės miesto traumos, ir trauminės patirtys“, – interviu „Neakivaizdiniam Vilniui“ sakė Lietuvos architektūros istorikė 54 metų M.Drėmaitė.
Garsiojo dailės istoriko, muziejininko ir dailininko Vlado Drėmos anūkė už Vilniaus kultūros architektūrinius tyrinėjimus 2022 metais apdovanota Šv. Kristoforo statulėle. Jos manymu, nieko pasaulyje nenustebintume, jei pasiūlytume Lazdynus įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip labiausiai paplitusį XX amžiaus architektūros tipą. Mat jie – pasaulinės urbanistikos dalis, istorinis etapas, klestėjęs Europoje ir visame pasaulyje nuo 6-ojo iki 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečiais.
Istorikė studijavo Vytauto Didžiojo universitete, daktaro disertaciją apsigynė Vilniaus universitete, taip pat studijavo Stokholme, Helsinkyje, yra Vilniaus universiteto profesorė. Trejus metus ji buvo Lietuvos UNESCO atstovybės generalinė sekretorė.
Ji tyrinėja XX a. architektūrio istoriją, visuomenę ir kultūrą tarpukario ir okupuotoje Lietuvoje, miestų modernizaciją, industrializaciją, paveldą. Dalyvauja mokslinėse konferencijose visame pasaulyje, rašo knygas savo tyrimų temomis, skaito viešas paskaitas. Šios paskaitos pritraukia gausų būrį klausytojų, nes ji geba patraukliai išdėstyti profesionalų turinį ne tik specialistams ar architektūra besidomintiems, bet ir plačiajai auditorijai.
M. Drėmaitė yra ir leidyklos „Lapas“ leidžiamų knygų ir architektūros gidų bendraautorė bei serijos „Architekstai“ viena iš redaktorių. Tarp jos sudarytų knygų – „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“, „Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų, 1918–2018“, „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“. Ji taip pat knygų apie Palangos ir Neringos architektūrą bei apie neįgyvendintus Vilniaus projektus bendraautorė. Naujausia knyga, parašyta su kitais istorikais ir pasirodžiusi šiemet – „Jūs gaunate butą: gyvenamoji architektūra Sovietų Lietuvoje“.
Rašyti mokosi ir iš muzikos
59 metų rašytojui G.Grajauskui pastarieji metai – savotiškas pripažinimo metas. Prieš keletą metų jam atiteko Jotvingių premija, o šiandien pradžiugino žinia apie Nacionalinės premijos skyrimą. Nuo vaikystės Klaipėdoje gyvenantis G.Grajauskas ne tik rašo eilėraščius, prozą, pjeses, eseistiką, bet ir kuria dainas, jas atlieka, groja bosine gitara, darbuojasi teatre.
„Tai susisiekiantys indai. Muzika mane išmokė intuityviai pajusti formą: štai čia, būtent šią sekundę, turi įstoti naujas instrumentas, ne anksčiau ir ne vėliau. Teatras, o tiksliau, dramaturgiškumas, tiek atskiruose eilėraščiuose, tiek ir knygose, man visada buvo labai įdomu ir svarbu. Bet tai atsirado gerokai anksčiau, dar prieš pradedant dirbti teatre. Viskas, kuo begyvendamas užsiimi, kam skiri savo dėmesį ir laiką, pamažu susilieja į vieną srautą“, – teigė G.Grajauskas.
G.Grajauskas – dešimties eilėraščių, dviejų eseistikos knygų, vieno romano ir dviejų pjesių rinkinių autorius. Kritikai įsimintiniausiomis vadina jo eilėraščių rinkinius „Kaulinė dūdelė“, „Naujausių laikų istorija“, „Eilėraščiai savo kailiu“ ir šiemet pasirodžiusį „Vandens skonis“. „Visos mano eilėraščių knygos turi tokį punktyrinį, numanomą siužetą. Visada siekiau, kad knyga būtų ne šiaip eilėraščių rinkinys, o vientisas pasakojimas. Poezija – galimybė susikalbėti. Gal net ir paskutinė, kas čia žino. Kartais turiu nekuklių iliuzijų, kad susikalbu“, – teigė G.Grajauskas.
Darė tai, kuo šventai tikėjo
Lietuvos dainininkė – tai žodžiai, iškalti skulptoriaus Vytauto Mačiuikos sukurtame bareljefe G.Kaukaitei (82 m.). Ji – viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių dainininkių, sopranas. Aštuntajame-devintajame, iš dalies ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ji buvo viena populiariausių. Neeilinis talentas bei kerinti asmenybė traukė ir džiugino ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių klausytojus bei žiūrovus. Jei reikėtų pasakyti, koks bruožas G.Kaukaitei būdingiausias, sunku būtų išskirti. Kūrybiškumas, fantazija, rafinuotas skonis, menininko drąsa, dainavimo kultūra, artistizmas, dainavimo elegancija.
Po studijų Konservatorijoje talentingą ir žemaitiškai užsispyrusią Giedrę lydėjo sėkmė. Vienas kitą keitė Lietuvos ir užsienio jaunųjų dainininkų konkursai ir laureatės vardai, stažuotė Milano teatre „La Scala“ Italijoje, dešimtmetis operos scenoje. Jau būdama pripažinta operos solistė, lyg vėl išgirdusi protėvių dainuotų dainų šauksmą, atsisakė teatro scenos ir pasirinko koncertų dainininkės kelią, sykiu tapdama naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Dainininkės dėka klausytojus pasiekė didžiulis pluoštas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, ji buvo pirmoji jų atlikėja, dauguma opusų jai rašyti, dedikuoti arba jos inspiruoti.
G.Kaukaitės repertuaras visuomet pasižymėjo stilių įvairove, temų gilumu ir apgalvota dramaturgija bei ypatinga įtaiga. Apie jos repertuarą muzikologė Jūratė Vyliūtė rašė: „ vaidmenys operos scenoje, oratorijų partijos, vokaliniai ciklai, dainos, baroko, klasicizmo, romantizmo epochos, modernioji XX a. literatūra. Ir beveik visa reikšmingiausia dviejų dešimtmečių naujoji vokalinė lietuvių kompozitorių muzika: ne vien jos pirmasis atlikimas ar prikėlimas iš pasmerkties, o ir interpretacijos stiliaus kūrimas“.
Šalia koncertinės veiklos G.Kaukaitė per tris dešimtmečius dirbo ir pedgoginį darbą. Tarp jos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinio dainavimo klasės mokinių – Asta Krikščiūnaitė, Judita Leitaitė, Gintarė Skerytė, Sigutė Stonytė, Katerina Tretjakova, Violeta Urmana...
Paprašyta vienu sakiniu apibūdinti mintį, kurią mano esant jai svarbiausią, G.Kaukaitė pasakė: „Svarbiausia man buvo tikėti tuo, ką darau. Ir manau, kad nieko nedariau, kuo nebūčiau šventai tikėjusi. Jei kas manęs paklaustų vėl, atsakyčiau tą patį.“
Ištikimas savo miestui
67 metų A.Kėleris – vienas žymiausių Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorių, grynakraujis panevėžietis. Daugeliui lietuvių jis taip pat žinomas iš vaidmenų kino filmuose („Šešiolikmečiai“, „Neatmenu tavo veido“, „Kiemas“, „Vienui vieni“ ir kt.), populiariuose televizijos serialuose.
Gimtojo Panevėžio teatre aktorius vaidina jau pusę amžiaus, sukūrė čia daugiau kaip 80 vaidmenų, pasireiškė kaip plataus diapazono aktorius, pastatė spektaklių ir pats.
Pasak teatrologų, visiems A.Kėlerio vaidmenims būdinga organika, nuoseklumas, gebėjimas įsiklausyti į skirtingas literatūrines ir režisūrines partitūras. Visada jautrus partneriui, jis įsigilina ne tik į jį, bet ir sugeria visą aplinką. Jo personažai yra gyvi ir sudėtingi, nes sukurti iš begalės mažiausių detalių, kurias pats A.Kėleris atranda tyrinėdamas vieną ar kitą situaciją.
„Kėlerio biografijoje nėra mažų ar antraeilių vaidmenų. Jis visada jaučia visumą, todėl vaidmenys tampa regimi ir įsimintini. Iš atskirų fragmentų, nuojautų, nuotrupų jis kuria savitą, individualų, naują pasaulį. Šio aktoriaus pagrindinis variklis yra pati kūryba, maksimalus atsidavimas ir net aukojimasis. Ir šis intensyvus psichofizinis aktoriaus procesas šiandien yra retenybė ne tik Lietuvos teatre, bet ir visame pasaulyje“, – teigia teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Pasak jos, šis aktorius priklauso tam Aukštaitijos elitui, kuris gali būti vadinamas miltiniškosios sistemos tęsėju – jis ne žodžiais deklaruoja teatro tiesas, o įrodo jas savo brandžiais vaidmenimis.
A.Kėleriui teko laimė dirbti su legendiniu režisieriumi Juozu Miltiniu jo vaidybos studijoje. Tai įkvėpė aktorių sukurti ir filmą apie teatro meistrą „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“.
Kūrybingo menininko nuoširdumas, išdidi ir laisva, nevaržomą sielą liudijanti laikysena sužavi visus, kurie susiduria su A,Kėleriu. Šalia jo norisi būti, jo klausytis ne tik scenoje, bet ir gyvenime.
Šis „Auksinio scenos kryžiaus“, Vyriausybės kultūros ir meno premijos, Laimono Noreikos premijos geriausiam „Poezijos pavasario“ skaitovui laureatas šiemet tituluotas ir Metų panevėžiečiu.
„Niekada nebuvau palikęs savo miesto. Tuo viskas ir pasakyta. Mano miestas – pats gražiausias ir pats mieliausias. Kiekvieną akmenėlį savo gatvėje atsimenu, kiekvieną obelį žinau. Visus savo draugus, su kuriais bendravau, vardais ir pavardėmis galiu išvardinti dar ir šiandien. Miestas yra ne mūrai. Mes, žmonės, esame miestas. Vertinkime, ką turime, žiūrėkime, kur gyvename“, – ragino tautiečius savo miesto ir teatro patriotas A.Kėleris.
Pagerino Lietuvos rekordą
47 metų I.Miškinis – vienas ryškiausių šiuolaikinio lietuvių kino režisierių, kurio filmai balansuoja tarp socialinės kritikos ir subtilios ironijos. Jo filmai – nuo „Lengvai ir saldžiai“ iki „Pietinia kronikas“ – liudija, kad lietuviškas kinas gali būti ir komerciškai sėkmingas, ir kritiškai angažuotas.
Užaugęs Vilniuje jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame universitete, vėliau baigė kino ir televizijos režisūros studijas Lietuvos muzikos akademijoje. Jo diplominis darbas – trumpametražis filmas „Lengvai ir saldžiai“ (2003) – buvo vienas pirmųjų komerciškai sėkmingų lietuviškų filmų, sulaukęs ir kritikų pripažinimo. Jis parodytas Roterdamo, Melburno, Kotbuso, Hamburgo, Berlyno, kituose tarptautiniuose festivaliuose.
Menininkas tobulinosi tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse – pas scenaristą Simoną van der Borghą (2004) ir režisierių Davidą Wingate’ą (2005), taip pat kursuose Liuksemburge, Berlyne, Prahoje.
2005 m. kartu su kolegomis įkūrė kino gamybos ir platinimo bendrovę „Tremora“, kuri tapo svarbia atspirties platforma nepriklausomam lietuviškam kinui. Jis taip pat režisavo televizijos laidas „Ryto ratas“, „Kino pasaulyje“.
Vizualiai įspūdinga satyra „Diringas“ (2006) buvo sėkmingas jo pilnametražio filmo debiutas. O šių metų pradžioje Lietuvos kino teatruose startavusi Rimanto Kmitos romano ekranizacija „Pietinia kronikas“ (2024) pagerino šalies rekordą ir tapo žiūrimiausiu filmu.
Režisierius nevengia kalbėti ir apie politiką. „Blogio šaknis – godumas,“ – įsitikinęs jis. Kritikai palankiai vertina I.Miškinio gebėjimą jungti kasdienybės autentiškumą su kino dramaturgija, o žiūrovams imponuoja tai, kad jo filmai atspindi aktualias Lietuvos problemas, bet pasakoja ne provincialias, o bendražmogiškas istorijas.
2009 metais I.Miškinio „Artimos šviesos“ pripažintos geriausiu metų pilnametražiu vaidybiniu filmu. Pernai jo filmas „Pietinia kronikas“ pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. O šiemet pelnė net 12 „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų – geriausio filmo, režisieriaus, scenarijaus ir aktorių kategorijas. Ši juosta pasiūlyta ir geriausio tarptautinio filmo nominacijai JAV „Oskarų“ apdovanojimuose.
Menas nėra geras elgesys
L.Šalčiūtė – 61 metų menininkė, kurios darbai kupini ironiškų užuominų ir popkultūros elementų, nuspalvintų feministinėmis įžvalgomis. Pasak kritikų, jos kūryba yra nepatogi, bet būtent dėl to – ypač paveiki. Tai menininkė, kuri nuosekliai įtvirtina savo balsą šiuolaikinio meno scenoje, o jos darbai tampa ne tik estetiniais objektais, bet ir kultūriniais komentarais.
„Kurdama domiuosi įvairias realybės aspektais. Juos stebiu, pastebiu, nustembu, interpretuoju, užduodu klausimus, bet nepateikiu galutinių atsakymų, nes tiesa man nėra istorija ar faktai, jos neįmanoma tobulai išsakyti, tačiau kartais ją galima pajusti, patirti poezijoje, vaizde, keistame aplinkybių ir vaizdų santykyje. Stebėjimas-pastebėjimas-nustebimas – pagrindinė mano varomoji kūrybos jėga“, – prisipažino kūrėja.
Gimusi Kaune 1964 m., L.Šalčiūtė baigė M.K.Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje ir grafikos studijas Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), o 2018 m. apgynė meno daktaro disertaciją „(Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“.
Ji gyvena ir kuria Vilniuje, yra surengusi kelias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – nuo Vilniaus ir Kauno iki Londono ir Briuselio. Jos kūrinių turi įsigiję MO muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus, „Noewe Art Foundation“, įvairių šalių kolekcininkai.
Viena ryškiausių Lietuvos konceptualaus meno kūrėjų neapsiriboja grafikos technika. Jos kūryba pasižymi medijų įvairove – nuo medžio raižinio ir tapybos iki tekstilės objektų bei fotografijos. Menininkė nuosekliai nagrinėja moters tapatybės klausimus, o jos kūriniai neretai balansuoja tarp grotesko ir poezijos.
Kritikė Laima Kreivytė, apžvelgdama L.Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“, rašė: „Po gražiais paviršiais pulsuoja pornografinė vaizduotė, karštligiškai žarstanti pažadus ir nepaisanti vaizdinių galiojimo laiko“. Pati menininkė yra pabrėžusi, kad menas „anaiptol nėra geras elgesys“ – jis turi provokuoti, skatinti susimąstyti.
Menininkė yra pelniusi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premiją (2007), Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premiją (2020) bei tarptautinį pripažinimą – „Luxembourg Art Prize“ trečiąją vietą (2021).