Scena jai buvo artima nuo mažens. Artistų šeimoje augusi Stefanija nuo mažų dienų matė ne tik teatro, šokio, muzikos grožį, bet ir suprato, koks sunkus, varginantis ir atsidavimo reikalaujantis jos artimųjų kelias. Tačiau tai jos nesustabdė. Atvirkščiai – padėjo suprasti, kas ji ir įžiebė meilę galimybei save išreikšti visu kūnu.
Nuo klasikinio baleto iki gatvės šokio, nuo griežtos formos iki improvizacijos laisvės – Stefanijos kūrybinis kelias išsiskiria drąsa neapsiriboti viena kryptimi, o pastaruoju metu jos vardas vis dažniau minimas kalbant apie brandžius, aistringus vaidmenis.
Vienas ryškiausių – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) atliktas pagrindinis solo „Karmen“, padėjęs suprasti, jog šokėja gali daugiau nei manė pati.
Šiais metais KVMT parneriu tapęs prekybos tinklas „Norfa“ itin džiaugiasi galėdamas prisidėti prie aukščiausio lygio pasirodymų laikinojoje sostinėje.
Prisijungti prie būrio „Norfos“ remiamų iškiliausių kultūros įstaigų garbė, o Kaunui svarbiausia verslo požiūris, mat prekybos tinklo prioritetas ne tik piniginė parama, bet ir kultūros klestėjimas šalyje.
„Norfai“ svarbu būti ne tik kasdienio dramos teatro gyvenimo dalimi, bet ir prisidėti prie prasmingų, ilgalaikę vertę kuriančių iniciatyvų, tarp kurių – abejingų nepaliekantys pasirodymai.
Šią paramą vertina ir artistai, todėl šį kartą naujienų portale Lrytas – atviras Stefanijos interviu apie santykį su šokiu, vidines kovas, kūrybą ir tai, kaip bėgant metams keitėsi jos požiūris į sėkmę.
– Stefanija, norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių. Kai tik pradėjote šokti, ar jau tada jautėte, kad šis kelias bus daugiau nei hobis? Kas nulėmė, kad šokis tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi?
– Vaikystėje to neįvardinčiau kaip sąmoningo sprendimo ar plano. Šokis į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai, per šeimą, per aplinką, per judesį. Tačiau jau tada jutau, kad judėjimas man yra būdas būti, o ne tik veikla po pamokų.
Vėliau buvo etapų, kai bandžiau save matyti kitur – muzikoje, kitose srityse, net visai nutolti. Bet šokis visada grįždavo. Ne kaip ambicija ar pareiga, o kaip vidinis poreikis.
Manau, būtent tai ir nulėmė, kad jis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi – tai buvo ne pasirinkimas „ką daryti“, o suvokimas „kas aš esu“.
– Augote šeimoje, kurioje jus supo teatras, muzika, šokis. Jūsų manymu, ar tai turėjo įtakos, kad per daug nenutolote nuo savo šaknų?
– Taip, ir labai stiprią. Augau šeimoje, kur teatras nebuvo romantizuotas, o suvokiamas kaip kasdienis darbas, disciplina, atsakomybė. Mačiau ne tik sceną, bet ir užkulisius, procesą, nuovargį, pasiruošimą.
Tai padėjo anksti suprasti, kad menas nėra vien emocija ar įkvėpimas – tai ir darbas, ir pasirinkimas. Gal todėl šiandien, nepaisant įvairių krypčių ir ieškojimų, man svarbu neprarasti ryšio su esme, su pagarba profesijai ir žmonėms, su kuriais dirbu.
– Esate sakiusi, kad teatras nėra vienintelė jūsų tapatybės ašis. Koks yra jūsų gyvenimas už scenos ribų? Kas jus įkvepia ir palaiko vidinę pusiausvyrą?
– Už scenos man labai svarbi tyla, atsikvėpimas ir artumas. Mane įkvepia gamta, jūra, Klaipėda, ilgi pasivaikščiojimai, kinas, skanus maistas. Tai paprasti dalykai, bet būtent jie padeda sugrįžti į balansą ir neprarasti ryšio su savimi.
Labai svarbus ir buvimas su artimais žmonėmis. Laikas su tais, su kuriais galiu būti be vaidmens, be funkcijos, be įrodinėjimo. Tarp jų – ir mano partneris Domas Rimeika, kuris ne tik palaiko mane asmeniškai, bet ir įkvepia kūrybiškai.
Stebėdama jo darbą fotografijoje, mokausi kito žvilgsnio, kantrybės ir gebėjimo pamatyti esmę be triukšmo.
Turiu paradoksą – laisvalaikiu mano galvoje idėjos gimsta dar greičiau nei dirbant. Kartais tai tampa iššūkiu, nes atsiranda jausmas, kad jei tuo metu nieko „nedarau“, tarsi savęs nerealizuoju.
Mokausi priimti, kad poilsis nėra tuštuma – tai erdvė, kurioje kūryba kaupiasi ir tyliai bręsta.
– Jūsų kūrybinis kelias labai įvairus — nuo klasikos iki gatvės šokio. Neretai šokėjai orientuojasi tik į vieną žanrą. Kaip nutiko taip, jog esate tokia universali ir ką jums tai reiškia?
– Aš niekada nemokėjau apsiriboti vienu žanru. Baletas, gatvės šokis, improvizacija – visa tai manyje susitiko organiškai, be strategijos.
Gatvės šokis davė man laisvę, improvizaciją ir santykį su momentu, klasika – struktūrą ir atsakomybę už formą. Man svarbiausia ne stilius pats savaime, o tai, ką juo galiu pasakyti. Universalumas man nėra tikslas – tai mano prigimtinis būdas ieškoti ir augti.
– Kaip bėgant metams keitėsi jūsų santykis su šokiu? Ar jis dabar reiškia ką nors kita nei kūrybinio kelio pradžioje?
– Pradžioje šokis buvo labiau apie įrodymą – sau, aplinkai, sistemai. Norą atitikti, būti matomai, būti verta.
Šiandien šokis man yra dialogas, o ne kova. Su savimi, su partneriu, su žiūrovu. Man nebe taip svarbu, kaip techniškai atrodau – svarbiau, ką palieku po judesio. Tai ramesnis, bet daug gilesnis santykis.
– Vienas naujausių jūsų vaidmenų – „Karmen“, kurio pati paprašėte, o vėliau sulaukėte daugybės pagyrų. Koks yra jūsų santykis su šiuo vaidmeniu ir ar pasiruošimas jam reikalavo daug jėgų, gal net perlipimo per save?
– „Karmen“ buvo labai sąmoningas ir drąsus žingsnis – šio vaidmens pati paprašiau. Jaučiau, kad jis man svarbus ne tik kaip profesinis iššūkis, bet ir kaip vidinis procesas.
Pasiruošimas pareikalavo daug jėgų – fizinių, emocinių, psichologinių. Buvo daug perlipimo per save, daug abejonės.
Tačiau tai buvo vienas tų vaidmenų, kurie ne tik išmoko, bet ir transformuoja. Po premjeros supratau, kad galiu daugiau, nei pati sau leidau manyti.
– Galbūt „Karmen“ personažas atspindi tam tikrą jūsų asmenybės dalį? Gal taip yra ir su kitais vaidmenimis? Gal norėdama juos geriau pajausti tapatinatės? Kokia jūsų paslaptis?
– Galbūt ne tiesiogiai. Man „Karmen“ buvo labiau priešingybė, leidusi scenoje patirti tai, ko realiame gyvenime vengiau ar net bijojau.
Aš nesitapatinu su personažais, bet leidžiu jiems praeiti per mane, išnaudoti mano patirtį, bet ne tapti manimi. Mano paslaptis paprasta – būti atvirai procesui, o ne vaidinti save scenoje.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, žiūrovams nematomas sunkus darbas reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikiate?
– Didžiausi iššūkiai dažniausiai buvo vidiniai – savikritika, abejonės, bandymas išlikti savimi sistemoje.
Ilgos repeticijos ir nematomas darbas yra profesijos dalis, bet sunkiausia buvo išmokti saugoti save, atpažinti ribas ir suprasti, kad ne visada reikia kovoti garsiai. Kartais stiprybė yra tylus, nuoseklus buvimas.
– O kas šiame kelyje jums teikia daugiausiai džiaugsmo?
– Didžiausias džiaugsmas man – tikrumo jausmas. Kai scenoje ar kūrybiniame procese pajuntu, kad tai, ką darau, yra sąžininga.
Taip pat labai svarbi bendrystė – kai atsiranda tikras ryšys su partneriais, kai jauti, kad esi girdima ir matai kitą žmogų.
– Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų požiūris į sėkmę ir kas šiai dienai jums yra sėkmė?
– Anksčiau sėkmę matavau vaidmenimis, pasiekimais, įvertinimais. Šiandien sėkmė man – galimybė rinktis, dirbti be vidinio spaudimo, išlikti savimi ir kurti taip, kad mano darbas neprieštarautų mano vertybėms.
Jei galiu gyventi ir kurti savo tempu, jaučiuosi sėkminga.