Iš viršaus fiksuojamos Kalėdų eglės ir jas supančios šventinės šviesos ilgo išlaikymo metu virsta mandalomis – ne pieštomis ar sukonstruotomis, o atsiradusiomis realiu laiku. Šios mandalos nėra tobulai simetriškos, jos turi nutrūkimų, klaidų, dreifo, tačiau būtent tai suteikia joms gyvybę.
Vaizdas čia kuriamas ne judančia šviesa, o judančia kamera – dronas, parinktas išlaikymas ir tiksliai apskaičiuota trajektorija leidžia šviesai būti „nupieštai“ matricoje, laike.
Svarbu pabrėžti, kad šios fotografijos sukurtos be jokių skaitmeninių manipuliacijų ar dirbtinio intelekto pagalbos. Kiekvienas vaizdas yra tiesioginis rezultatas – tik dronas, ilgas išlaikymas ir realus judesys erdvėje. Tai procesas, kuriame autorius ne koreguoja rezultatą, o pasitiki šviesa, laiku ir jų tarpusavio santykiu.
Apskritimas šiame cikle tampa tylia meditacija, miesto pulso atspaudu ir šviesos ritualu, kuriame susilieja technologija, atsitiktinumas ir sąmoningas buvimas akimirkoje. Žiūrovas kviečiamas ne ieškoti atpažįstamų objektų, bet pasinerti į regimą ritmą, kuriame šviesa kalba apie laiką, pasikartojimą ir žmogaus santykį su erdve.
Šiame kontekste mandala tampa šiuolaikine, urbanistine forma – laikina, atsirandančia iš miesto ritmo ir Kalėdų eglių kaip trumpalaikių šventinių struktūrų, veikiančia kaip tylus ritualinis ženklas ir kvietimas patirti vaizdą kaip būseną.