Bet keisčiausia, kad tokiais šiuos metus pavertė net ne netikėtos, netradicinės, neįprastos, keistos meno kūrinių formos ir temos, o labiau politikai, tiksliau valdančioji koalicija, vieną po kitos žėrusi keistenybes, susijusias su nekompetencija, agresyvumu, melu, niekinančiu požiūriu.
Tad ne taip jau ir keista, kad išskirtiniausiu metų įvykiu tapo Kultūros asamblėjos atsiradimas ir jos rengti protestai. Dešimtmečius labiau nuošalyje tūnojusi kultūros bendruomenė taikstėsi su valstybės našlaitės vaidmeniu, tačiau susidūrusi su destruktyvia politine galia nusprendė apsiauti kurpaites ir pademonstruoti, kad jai visai tiktų ir valstybės karalaitės vaidmuo.
Galima daug ir ilgai kalbėti apie Kultūros asamblėjos ir protestų tikslus bei siekius, kurie kai kam gal atrodo kiek perdėti, ne visai suprantami, kartais gal ir keistoki ar kiek paranojiški.
Tačiau talentingiausi menininkai visais laikais buvo iki keistumo jautrios asmenybės, ne tik dviem, bet ir trečiąja akimi matančios visuomenės tektoninius lūžius, ne tik pirštų galais, bet ir visa oda jaučiančios galimas grėsmes, ne tik savo kūriniuose, bet ir gyvenime kalbančios ne visiems suprantamomis metaforomis, kurių vienas tikslų – iš anksto įspėti apie tai, kas gali atsitikti.
Akivaizdu, kad bent dalelė to talentingiausių menininkų jautrumo būdinga ir Kultūros asamblėjai, spinduliuojančiai mintį, kad pernelyg atsainią visuomenę lengviau nukreipti Gruzijos, Vengrijos ar Slovakijos keliu. Į šią mintį verta įsiklausyti – ne tik politikams, bet ir mums visiems.
Kitas šiuos kultūros metus žymėjęs ne mažiau svarbus įvykis – M.K.Čiurlionio gimimo 150-osios metinės. Bene vienintelio lietuvių genijaus ir jo kūrybos buvo išties daug – nuo Druskininkų iki Japonijos, nuo knygynų lentynų iki teatro scenų, nuo televizijos laidų iki portalų straipsnių.
Neatsitiktinai M.K.Čiurlionio pavardė skambėjo tiek Kultūros asamblėjos surengtame mitinge, tiek kultūros bendruomenės įveikto rekordiškai trumpai ministru pabuvusio I.Adomavičiaus, garažiukų meno puoselėtojo, lūpose.
Šiuo požiūriu iškalbinga, kad amžino M.K.Čiurlionio šalies kultūros pasaulyje šiemet buvo tikrai daugiau nei laikinųjų ir prieštaringai vertinamų politikų.
Pamažu tampa nekeista, kad lietuviškas kinas tęsia sėkmingą kelionę per užsienio festivalius. Po pernykščio triumfo Lokarno kino festivalyje, kuriame S.Bliuvaitės „Akiplėša“ ir L.Bareišos „Sesės“ pelnė pagrindinius prizus, kai kurie šių metų lietuvių kūrėjų filmai įrodė, kad tai nebuvo atsitiktinumas.
Sunku būtų paneigti, kad šiemet mūsų šalies kinas įkopė į Baltijos regiono lyderio poziciją – tai liudija triumfas Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje, vykusiame lapkričio antroje pusėje.
Laureatais tapo režisieriaus J.Matulevičiaus filmas „Kinų jūra“, pripažintas geriausiu Kritikų pasirinkimo programoje, V.Katkaus juosta „Svečias“, pelniusi geriausio Baltijos šalių filmo titulą, A.Žegulytės „Biodestruktoriai“, įvertinti kaip geriausias Baltijos šalių dokumentinis filmas, ir G.Urbonaitė, tapusi geriausia Baltijos šalių režisiere už filmą „Renovacija“. Negana to, Taline aktoriui J.Budraičiui, spalį atšventusiam savo 85-metį, buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
Lietuviškam kinui neprastai sekėsi ir platesniuose vandenyse. G.Urbonaitės „Renovacija“ už geriausią režisūrą taip pat buvo apdovanota Araso (Prancūzija) kino festivalyje, pripažinta geriausiu filmu Sevilijos (Ispanija) festivalio atradimų programoje, nuskynė geriausio debiuto ir „Interfilm“ žiuri Bažnyčios prizą Liubeko kino festivalyje, o Kijevo „Molodist“ festivalyje pelnė žiūrovų simpatijų apdovanojimą. „Biodestruktorių“ kūrėja A.Žegulytė pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą Tarptautinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio konkursinėje programoje „Envision“, o V.Katkus už savo „Svečią“ – geriausio režisieriaus apdovanojimą Karlovi Varų kino festivalyje.
Keisčiau yra tai, kad lietuviški filmai vis labiau ima dominti ne tik užsienio festivalių publiką, bet ir Lietuvos kino teatrų žiūrovus. Šių metų pradžioje pasirodžiusi I.Miškinio juosta „Pietinia kronikas“, susukta pagal populiarų R.Kmitos romaną, pagerino lietuviško filmo žiūrimumo rekordą, aplenkusi keliolika metų šios pozicijos neužleidusią D.Ulvydo juostą „Tadas Blinda: pradžia“, kurią anuomet pamatė per 300 tūkst. žiūrovų.
Tarptautines aukštumas pasiekusi operos žvaigždė A.Grigorian šiemet taip pat žibėjo ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Vasaros pabaigoje ji dainavo Zalcburgo festivalyje Austrijoje, lapkritį tapo Tarptautinių operos apdovanojimų Metų soliste, gruodžio 27 d. su kitomis pasaulio operos žvaigždėmis pasirodė Niujorko „Carnegie Hall“ kalėdiniame koncerte, o nuo kitų metų gegužės „Metropolitan Opera“ dainuos Tatjanos partiją P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.
O lietuviams iš atminties turbūt dar neišdilo A.Grigorian pasirodymas „Vilnius City Opera“ pastatytame G.Verdi „Makbete“, kurio transliaciją iš LVSO koncertų salės tiesiogiai stebėjo pilna sostinės Rotušės aikštė.
Keistus, bet visai įdomius kultūros metus vainikavo dar vienas įvykis – žinia iš Vyriausybės, kad kultūros biudžetas mažės 5,45 proc. Nors kultūros pasaulyje suskambo pavojaus varpai, turbūt ir patys jo atstovai supranta, kad kažkaip reikia saugotis nuo kur kas grėsmingesnio gaudesio.