Nors kovo mėnesį Savanorių prospekte pirkėjams duris atvėrusioje naujoje parduotuvėje Raminta Jurevičė dirba nuo pat atidarymo pradžios, apie jos pomėgį piešti kolegos sužinojo ne iš karto.
Pradžioje darbuotojų poilsio kambarėlyje kabančioje lentoje, kurioje žymimos pardavėjų užduotys, kartais atsirasdavo nedidelių piešinių.
„Pažvelgus į juos buvo galima nujausti, kad juos piešė gana įgudusi ranka“, – pasakojo viena R.Jurevičės paslaptį sugalvojusi įminti darbuotoja.
Ant servetėlės – portretas
Pradžioje moteris pasmalsavo, kas iš kelių dešimčių parduotuvėje dirbančių žmonių gali turėti piešimo talentą, tačiau paklausti kolegos nieko apie tai nežinojo.
„Kartą per susirinkimą pastebėjau ant stalo gulinčią servetėlę, ant kurios buvo nupieštas žmogaus portretas, spėliojau, kas jį piešė ir kurį mūsų darbuotoją pavaizdavo.
Man pasirodė, kad portretas turi kelių kolegų bruožus, todėl panorau sužinoti, ką iš tiesų norėjo atvaizduoti jo autorius. Toliau kūriau planus, kaip surasti slaptą dailininką ar dailininkę“, – pasakojo ji.
Įkėlus ant servetėlės nupiešto portreto nuotrauką į darbuotojų susirašinėjimo programėlę, ji gana greitai nusistūmė žemyn dėl aktualesnių darbinių temų – prekių krovos klaidų, pastebėtų netikslumų kainų etiketėse, kitų užduočių darbuotojams.
„Darbo metu esame labai užsiėmę tikrai sunkiais ir atsakingumo reikalaujančiais darbais, tad natūralu, kad kolegos neturėjo laiko tokiems „niekams“, tačiau tai tik kurstė mano smalsumą“, – juokėsi R.Jurevičės kolegė.
Galiausiai apie anksti rytais parduotuvėje valytoja dirbančios Ramintos pomėgį po darbo valandų imti į rankas piešimo bloknotą smalsiai kolegei pasakė kepykloje dirbanti mergina. Ji prisipažino pietų pertraukėlių metu dažnai stebinti, kaip atsiranda R.Jurevičės piešiniai.
Visada piešė paraštėse
„Tą dieną, kai palikau ant darbuotojų poilsio kambario stalo servetėlę su piešiniu, buvau namuose pamiršusi piešimo sąsiuvinį. O piešiau iš atminties – tai nebuvo konkretus darbuotojas, greičiau kelių pardavėjų bruožai viename portrete“, – paklausta apie jos pomėgį išdavusį piešinį sakė R.Jurevičė. Ji prisipažino pomėgį piešti ne ten, kur reikia ir galima, turinti nuo vaikystės.
„Būtent per tai patekau ir į dailės gimnaziją, nes tėčiui pabodo klausytis mokytojų pastabų apie mano piešinius sąsiuvinių paraštėse ir kontrolinių užduotyse“, – pasakodama šypsojosi Raminta.
Baigusi Kauno dailės gimnaziją ji įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo juvelyrikos specialybę.
Tačiau po studijų dirbti juvelyre Raminta nepanoro.
„Man nepatinka principas, kad per kelias sekundes gali nebepataisomai sugadinti kelis mėnesius trukusį darbą“, – sakė ji.
Be to, pasak moters, šioje srityje gana didelė konkurencija, o Lietuvoje nėra labai daug turtingų žmonių, kurie norėtų ir galėtų įsigyti vienetinius, tik jiems kurtus juvelyrikos dirbinius.
Dar vienas trukdys tapti juvelyre – landžios metalo dulkės. „Po darbo dirbtuvėse visa mano kūno oda degdavo ir niežėdavo, atrodydavo, kad jos palenda net po oda“, – prisiminė R.Jurevičė.
Taip pomėgis piešti liko pomėgiu, iš kurio sunkiai pragyvensi. Tad po studijų jauna moteris išvyko dirbti aukle į Kanadą, vėliau grįžusi į Kauną dirbo pardavėja stalo žaidimų parduotuvėje, kurioje padarė karjerą – tapo Kauno padalinio vadove.
Pasirinko valytojos darbą
Sukūrusi šeimą ir susilaukusi pirmagimio R.Jurevičė kurį laiką nedirbo, nes norėjo pati prižiūrėti sūnų. Šiemet berniukas pradėjo lankyti mokyklą Žaliakalnyje, o Raminta nusprendė, kad atėjo laikas sugrįžti į darbo rinką.
Pradėjusi dairytis darbo, kurio grafikas leistų tinkamai rūpintis pirmoku, moteris suprato, kad pasirinkimas nėra labai didelis. Ji nenorėjo dirbti visu etatu, norėjo dirbti rytais, kai sūnus mokykloje, o vakarus turėti laisvus, kad galėtų pati rūpintis berniuku.
„Aptarnavimo srityje siūloma nemažai darbų, bet visi jie prasideda vėliau, todėl labiau tinkami jauniems žmonėms, studentams“, – įžvalgomis dalijosi Raminta.
Galiausiai moters dėmesį patraukė skelbimas, kad naujai statomoje „Lidl“ parduotuvėje reikalingas valytojas.
„Visų pirma man buvo labai patogi parduotuvės vieta, nes sūnus mokosi visai šalia, o po darbo pokalbio paaiškėjo, kad tinka darbo valandos ir jo pobūdis.
Esu iš šešių vaikų šeimos, visą vaikystę teko daug valyti, nes tėvai statėsi namą, o man, kaip mergaitei, namuose buvo pavesta atlikti daugumą valymo darbų“, – pasakojo ji.
Pasak moters, nors valymas ir nėra jos mėgstamiausias buities darbas, jis gana įprastas ir suprantamas.
„Mane apima didelė ramybė, kai susitvarkau. Pavyzdžiui, dirbant parduotuvėje man labiausiai patinka jausmas, kai išsišluoju visus kampus ir juose nebelieka jokių šiukšlių“, – juokėsi Raminta.
Ji prisipažino, kad valyti prekybos centrą fiziškai nėra labai lengva.
„Bet bent jau kol kas darbas sekasi, parduotuvės vadovas, atrodo, yra visai patenkintas mano darbu, man patinka kolektyvas, kuriame dirbu. Tad šiame darbe turiu viską, ko norėjau“, – pasakojo valytoja.
Kiekvienas darbas turi vertę
R.Jurevičės įsitikinimu, Lietuvoje yra pernelyg stipriai sureikšminama, ką žmogus dirba. Darbas yra tik darbas, jo reikia pragyvenimui.
„Kiekvienas žmogus pats iš savęs turi neišmatuojamą vertę, kurios neturėtų riboti tokie dalykai kaip profesija, statusas, pasiekimai.
Mano galva, kiekvienas darbas yra reikalingas, o gėdytis reikėtų, jei darai ką nors netinkamo“, – mintimis dalijosi moteris.
„Aš norėjau ramybės ir šiame darbe tai gavau.
Į savo darbus žiūriu atsakingai, žinau, kad užduotis atlieku gerai.
Negalėčiau likti šioje darbo vietoje, jei matyčiau, kad man kas nors neišeina“, – sakė R.Jurevičė.
Pokalbio metu Raminta paminėjo, kad prieš šventinį laikotarpį jos darbų sąrašas pasipildė papildomomis užduotimis.
„Prieš šventes vyksta patikrinimai, ar esame tinkamai pasiruošę sutikti didelius pirkėjų srautus. Norisi, kad parduotuvė būtų tvarkinga ir švari.
Aš tą sąrašą gal kiek kitokį sudaryčiau, bet manęs nelabai kas klausia, tai vykdau, kaip parašyta“, – šypsojosi moteris.
Kuria po darbo valandų
Ramintos darbo diena prasideda 6 val. ryto, drauge su rytine pardavėjų pamaina.
„Visi skuba į lentynas krauti šviežių prekių, atlieka kitus rutininius darbus, o aš užsiimu parduotuvės švara ir tvarka. Vėliau tvarkau sandėlį, pagalbines patalpas“, – pasakojo R.Jurevičė.
Ji juokavo, kad yra tarsi darbuotoja vaiduoklė, nes paprastai į ją niekas nekreipia dėmesio – visi būna labai užsiėmę.
„Tiesiog ramiai dirbu savo darbą, galiu visus stebėti, tarsi aktorius iš užkulisių“, – pasakojo moteris ir prisipažino, kad šiame gyvenimo etape jai toks vaidmuo labai tinka ir patinka.
„Aš, taip pat kaip ir kiti darbuotojai, turiu ausinę, girdžiu jų pokalbius, užduotis, problemas, kurios iškyla. Esu viso proceso stebėtoja. Man patinka, kaip visi darbuotojai kiekvieną rytą pradeda judėti link bendro tikslo, kuris prasideda nuo prekių atvežimo, krovos, parduotuvės atidarymo ir uždarymo vakare.
Kadangi dirbu tik rytais, vakaro rutinos nežinau, bet spėju, kad ji panaši į spektaklio pabaigą, kai nusileidžia užuolaidos ir scena ištuštėja iki kito ryto, kai vėl viskas prasideda nuo pradžių“, – kalbėjo valytoja.
R.Jurevičė savo darbus baigia 10 val. ryto. Tuomet ji pusryčiauja darbuotojų virtuvėlėje ir porą valandų piešia. Palinkusią ties piešinių bloknotu ją kartais ir pamato atėję papietauti darbuotojai.
„Dažniausiai piešiu viena, nes pamainoje dirba 5–6 pardavėjai, jų poilsio pertraukos būna skirtingu laiku, kuris priklauso nuo ryto darbų intensyvumo, pirkėjų srauto.
Anksčiau piešdavau ant servetėlių, rastų popieriukų. Pamažu tai tapo rutina, tad piešimo sąsiuvinį nuo šiol laikau darbuotojų rūbinės spintelėje“, – pasakojo Raminta.
Piešia žmogelius be veidų
R.Jurevičė dažniausiai piešia tušinuku, kuris primena tušą.
Dalis jos piešinių atlikti grafikos technika.
Patinka piešti portretus, o dar labiau – žmogelius be veidų. Tokius dovanoja savo draugams, kartais piešia pagal užsakymą.
„Nepatinka portretai, primenantys nuotraukas. Tokie dabar labai populiarūs.
O man norisi iškart matyti, kad piešė žmogaus rankos, kad portretas turėtų savitą braižą, savitą charakterį.
Norisi piešinyje išvysti kuo daugiau kūrybinio prado, kurio nesukurs ir nenukopijuos joks dirbtinis intelektas“, – sakė R.Jurevičė.
Pasak dailininkės, dauguma žmonių įsivaizduoja, kad portretas yra tik žmogaus veidas. Tačiau gali būti ir viso kūno portretas.
„Kartą sugalvojau, kad nupiešiu žmogų be veido, bet visi žinos, koks tai žmogus. Taip pradėjau piešti žmogeliukus be veido, vadinamuosius „stickman’us“ – pagaliukų žmogelius“, – kalbėjo Raminta.
„Dažnai būtent tokius piešinius dovanoju savo draugams jų gimtadienių proga, kartais draugai užsisako savo artimiesiems, šeimos nariams. Mano vaikas neseniai užsisakė savo žmogeliuką ir labai juo džiaugėsi“, – pasakojo R.Jurevičė.
Paprašyta nupiešti save Raminta pradžioje nustebo, tačiau mielai ėmėsi užduoties.
„Buvo visai smagu piešti save“, – vėliau susirašinėdama su žurnaliste parašė Raminta.