Tačiau toks jos požiūris ilgai nesitęsė, o savęs ir meilės teatrui paieškos vėlesniame gyvenimo etape atnešė tik skaudesnį santykį su tuo, ką dabar ji vėl myli visa širdimi.
„Buvo ir neapykantos, nemylėjau, ką darau, eidama į teatrą net kankinausi“, – atvirai naujienų portalui Lrytas pasakojo Inga, atsivėrusi apie visą – vingiuotą, bet labai prasmingą, karjeros istoriją.
Teatras jai niekada nebuvo tik scena. Tai – vieta, kur dar vaikystėje Inga atrado prieglobstį nuo patyčių, o vėliau galėjo išsilaisvinti, klysti ir vėl pakilti. Į gimtuosius Šiaulius kurti grįžusi aktorė atvira – tik čia, išgyvenusi kūrybos krizę ji iš naujo išmoko teatrą matyti kitomis akimis.
Nauja skaitymo patirtis: kaip gimsta įtraukios knygos?
Nuo praėjusių metų VŠDT globoja ištikimas kultūros partneris – prekybos tinklas „Norfa“. Būtent ši parama Šiaulių kūrybininkams leidžia įgyvendinti tokia idėjas, kurios anksčiau buvo tik svajonės.
„Parama mus labai reikalinga. Esu ne kartą minėjusi, kad tai mums suteikia stiprumo ir galimybę daryti tai, ką mes norime, bet be rėmėjų negalėtume“, – naujienų portalui Lrytas yra minėjusi teatro meno vadovė Nomeda Šatkauskienė.
Susiję straipsniai
Ši partnerystė teatrui suteikia ne tik finansinį stabilumą, bet ir pasitikėjimą savimi – drąsą ieškoti naujų formų, imtis ambicingesnių projektų ir plėsti kūrybines ribas. Tai parama, kuri leidžia teatrui gyventi ne tik šiandiena, bet ir kurti ateitį, auginti žiūrovą bei stiprinti Šiaulių, kaip svarbaus kultūros miesto, veidą.
Kviečiame iš arčiau susipažinti, su tais, kurių dėka gimsta gražiausios premjeros ir iš arčiau pažinti spalvingą I. Jarkovos-Bučienės kelią į sėkmę.
– Inga, norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių. Ar jus visuomet traukė teatras, scena, menas. Kaip susiklostė taip, jog pasukote aktorystės, o vėliau režisūros keliu?
– Scena mane traukė nuo darželio laikų. Jau tada vaidindavau, buvau pareiginga, aktyvi mergaitė, nebijojau scenos. Vėliau įvairius renginius vedžiau ir mokykloje, visada norėjau prajuokinti publiką. Buvau gana kompleksuotas vaikas, todėl galbūt scenoje galėdavau užsidėti kaukę ir apsimesti, kad tai mano personažas. Tada visos gėdos dingdavo.
Nulipusi nuo scenos negalėdavau taip elgtis, neleisdavau sau užkalbinti kito žmogaus, buvau patyčių auka, nelabai turėjau drąsos. Tačiau ant scenos viskas buvo galima.
Teatro būrelį pradėjau lankyti gana vėlai – tik 16-kos. Ten man labai patiko, gavau pagrindinį vaidmenį. Gerai sekėsi ir pačių pradžių norėjau būti režisiere.
Mano vadovė buvo baigusi režisūrą, ji man buvo pavyzdys. Įstojau į Klaipėdą. Neturėjome kurso vadovo, mūsų laida buvo, kaip eksperimentinė, todėl kas pusmetį keisdavosi dėstytojai. Gavau pamokų iš Vytauto ir Veltos Anužių, Dariaus Meškausko, Reginos Šaltenytės ir kitų.
Trečiam kurse supratau, kad vaidinti yra daug lengviau, nei režisuoti. Būdami studentais vaidindavome vienas kito ištraukose, etiuduose. Todėl baigusi studijas nusprendžiau ateitį išbandyti scenoje – režisūra atrodė per daug sunki.
– Kaip per visą šį laiką – studijos, pirmieji pastatymai, o dabar ir intensyvus darbas pilnu tempu – keitėsi jūsų meilė teatrui, kokią vietą ji jūsų širdyje užima dabar?
– Meilė teatrui keitėsi ne vieną kartą. Tikriausiai kiekvieno žmogaus, kuris dega menais santykis su profesija kinta visada. Pirmame kurse jaučiausi viską išmananti nugalėtoja, menininkė. Viskas buvo chaltūra, atrodė, kad tik mes darome meną na ir dar režisierius Eimuntas Nekrošius. Televizija – chaltūra, „Domino“ teatras – chaltūra. Buvome labai dideli menininkai.
Trečiame, ketvirtame kursuose supratome, kad kažkaip reiks gyventi ir nusileidome ant žemės. Kalbu ne tik apie save, bet ir daugelį savo kursiokų. Jau ir televizija atrodė, kaip darbas leidžiantis susimokėti mokesčius, ir šiaip – jei gerai dirbsi, padarysi bet kokį darbą. Pachaltūrinti tikriausiai buvo galima ir pas Nekrošių.
Baigusi studijas pradėjau dirbti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre – ten pasiprašiau pati ir man labai gerai sekėsi. Kaip jauna aktorė gavau daug pagrindinių vaidmenų, galvojau, kad viskas taip ir plauks, bet tikriausiai išsisėmiau, pati save pervertinau.
Vėliau, kai atėjau į Šiaulių dramos teatrą, vaidmenų sumažėjo. Tada pradėjo keistis požiūris. Kilo klausimai: ką aš čia veikiu, kodėl tai darau, ką darau ne taip. Su teatru tikrai buvo krizė.
Tai jautėsi net scenoje, nepavykdavo, ką dariau. Tikriausiai tuo nebetikėjau. Nežinau, kaip tai būtų susiklostę, galvojau, ką veikti toliau.
O po vėl buvo pakylėjimas – ypač per pandemiją. Tada susilaukiau sūnaus, nuo teatro atitolau ir supratau, kaip man jo reikia. Visas pasaulis buvo užsidaręs, motinystės atostogos per kurias nevaidinau leido suvokti, kaip man reikia kultūros bet kokia forma.
Kai grįžau, atėjau su meile – patiko viskas, net mažiausi vaidmenys. Tos meilės nepaleidau iki šiol – man gera gauti bet kokį vaidmenį, pačiai vartoti kultūrą, ją kurti. Supratau menų ir teatro svarbą. Vienu momentu buvau tai praradusi. Galvojau, gerai, medikai gelbėja gyvybes, o ką mes čia staipomės. Viskas atrodė taip juokinga ir beprasmiška, bet atokvėpis meilę ir svarbą grąžino.
Be kultūros ir meno net sveikata blogėja, viskas tampa taip beprasmiška, atrodo, gyvenime nėra grožio. Džiaugiuosi tai susigrąžinusi.
– Augote Šiauliuose, dabar dirbate VŠDT. Galima sakyti, nuo šaknų nenutolote. Ką jums reiškia kurti būtent gimtajame mieste, kuo Šiaulių teatras jums brangus? Jau užsiminėte, kad būtent jame sugrįžo meilė teatrui.
– Tikrai nemaniau, kad grįšiu į Šiaulius. Kaip ir daugumai jaunų žmonių, iš mažesnių miestelių norėjosi išvažiuoti. Šis posūkis netikėtas, bet man labai gera, čia jaučiuosi sava, viskas artima.
Kai grįžau visai neturėjau draugų – visi jie buvo išvažinėję, reikėjo susiburti naujų. Bet gera, Šiauliuose jaučiuosi patogiai. Vilnius ar dar didesni miestai manęs niekada per daug netraukė. Nemaniau, kad būsiu laiminga gimtajame mieste...
– Iš pradžių aktorystė, režisūrą laikėte per sunkiu amatu, tačiau nuo jos nepabėgote. Kas lėmė, kad norėjote teatrą pažinti ir iš kitos pusės ir dabar statote spektaklius?
– Nuo jos nenutolau. Baigusi režisūrą turiu tą matymą. Ir šiaip esu tokia aktorė – kuomet režisierius daro savo darbą, aš mintyse spektaklį režisuoju kitaip, kartais su juo savo galvoje nesutinku. Geriau garsiai to nedaryti (šypsosi).
Visgi, galvoje suku savo režisūrą ir ji atsirado iš laisvo laiko. Aktorius tai turi darbo, tai neturi. Gali būti labai intensyvus laikas, o vėliau vaidmenų nėra, todėl yra laisvės. Iš to ir noro būti naudingai atsirado režisūrą.
– Gal turite ir mėgstamiausią savo vaidmenį bei pastatymą? Gal pasitaiko, kad kai kurie spektakliai, ar net personažai jums palieka emocinį pėdsaką ir gyvenime? Gal net kokia istorija jus išmokė naujai žvelgti į save?
– Tą akimirką visi vaidmenys yra patys įdomiausi. Tačiau galėčiau išskirti pirmąjį užlipimą į didžiąją sceną. Tai buvo Dainiaus Kazlausko Panevėžyje režisuotas spektaklis „Laisvi drugeliai“. Buvau dublerė, net nežinojau, ar turėsiu šansą suvaidinti, tačiau jį gavau. Per dieną reikėjo įsivesti į pagrindinį vaidmenį.
Buvo labai daug streso, baimės, džiaugsmo – labai daug emocijų. Tai labai įsiminė.
Dar vienas įsiminęs vaidmuo buvo Antano Gluskino spektaklyje „Anė iš Žaliastogių“, taip nutiko tikriausiai dėl to, jog dėl šio vaidmens buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Bet ir šiaip – jis buvo labai lengvas, žaismingas, medžiaga man buvo artima.
Kai vaidmenys yra kuriami per kančią, stresą – sunku, o man buvo labai lengva, viskas klojosi savaime.
Vienas iš naujesnių įsiminusių – Eglės Švedauskaitės režisuotas spektaklis „Patina“. Gal dėl to, nes jis turėjo keistą, netradicinį vaidybinį kampą ir mes scenoje kūrėme vaidybos stilistiką. Dažniausiai vaizduojame buitinį realizmą – reaguojame taip, kaip tai darytų įprastas žmogus, o čia buvo kažkas nerealaus, kažkas tarp roboto. Tai man labai surezonavo – buvo daug paieškų, kaip tai vaidinti.
Tai – šiuolaikinis teatras, jis turi absurdo, keistumo, dėl to tai nauja, įdomu, traukia žiūrovą.
O iš režisuotų – man patiko netikėtas mūsų meno vadovės pasiūlymas surežisuoti spektaklį su gidu. Tai buvo labai netikėta. Sukūrėme pastatymą, kuris vyksta ne teatre, o mieste ir žiūrovai keliauja po miestą su gidu, jis pasakoja istoriją, o ten yra suvaidinamos to laikmečio detalės.
– Kaip renkatės temas savo spektakliams? Ar tai dažniau yra jūsų asmeninės patirtys, ar reakcija į visuomenės aktualijas? O gal visai kas kita?
– Esu tokia režisierė, kuri tai daro, jei gauna galimybę, todėl temų nesirenku. Dažniausiai medžiagos ateina netikėtai. Esu pastačiusi tris darbus, todėl tuo negyvenu.
Tačiau pagalvoju, kad tuo vertėtų užsiimti rimčiau. Tik dabar vėl esu motinystės atostogose, gal per metus kils rimtesnių minčių, gal mintys nukryps į vaikišką spektaklį.
O bendrai teatre mane labiau domina ne situacijos, o žmogaus filosofija, psichologija – kodėl jis tampa toks, koks yra: priežastys, pasekmės. Mes nė vienas nesame nei geras, nei blogas. Kad ir kokį teigiamą personažą daryčiau, visada norisi atskleisti blogąsias jo savybes ir atvirkščiai.
– Kas kūrybiniame procese jus labiausiai džiugina, ir atvirkščiai – kas sunkiausia?
– Sunkiausia kūrybiniame procese yra pradėti, tačiau kai pradedi, viskas ateina ir plaukia. O labiausiai visuomet džiugina premjera.
– Ar kuriant dar aplanko baimės? Nesupratimo, abejingumo, kritikos – o gal kaip tik į tai visiškai nesikoncentruojate?
– Žinoma – jei nėra baimės, jaudulio, kam tada išvis kažką daryti? Baimė yra vienas iš svarbiausių variklių, ji turi būti, tai – normalus jausmas. Pati didžiausia kritikė sau esu pati. Tai tikrai yra ir tai labai sveika. Labai blogai galvoti, kad esi genijus.
– Kaip teatro gyvenimas dera su jūsų kasdienybe — ar joje dar lieka vietos tam, kas vienaip ar kitaip nesusiję su kūrybine veikla?
– Dabar mano kūrybinė veikla yra visiškai atidėta. Turiu mėnesio laiko naujagimę, todėl tiesiog noriu spėti nusprausti po dušu, pasidaryti valgyti ir pažaisti su keturmečiu (juokiasi).
Šiuo metu gyvenu visiškoje buityje, tačiau labai smagu, ji džiugina. Manau, kad dabar labai pasiilgsiu teatro, tačiau tai labai sveika – atitolti ir vėl suartėti.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Labai sunku užsikabinti. Pradžia visuomet yra labai sunki, kad tave pastebėtų, duotų šansą. Žinau, kad taip yra ir jaunimui. Yra labai daug gerų jaunų aktorių, kurie tiesiog negauna galimybių.
Ir šiaip – už personažą kiekvieną kartą reikia kovoti. Kartais gali taip gerai save įsivaizduoti vaidmenyje, jauti, kad jis tau, bet to nepamato režisierius.
O kartais gauni vaidmenį, kurio net nesupranti. Bet vis tiek dirbi. Ir būna blogai. Visaip būna. Kitais atvejais pasitaiko, kad įveiki vaidmenį, kuris, rodos ne tau.
Su kiekvienu vaidmeniu vis kitokie iššūkiai. Kaskart reikia įrodyti. Gali gauti Auksinį scenos kryžių už vieną, bet su kitu vaidmeniu pradedi nuo nulio.
O su režisūra dar sunkiau. Visada reikia įrodyti, kad gali, kad tavimi patikėtų aktoriai. Ypač, kai pati esu aktorė. Tikriausiai ir man aktoriumi būtų patikėti sunku.
Reikia įtikinti vizija, kad ja patikėtų, kad sektų paskui save. Kai eini vaidinti, reikia įtikinti tik režisierių, o kai režisuoti – visus aktorius.
O didžiausi iššūkiai greičiausiai prieš akis. Nepasakyčiau, kad teatre labai sunku. Nežinau, kas jame taip kankinasi, bet man ten gera. Kai darai, kas patinka – smagu. Būna ilgų valandų, bet tai nėra kasdienybė – ilgos darbo valandos yra prieš premjerą, o vėliau galima atsipūsti. Tame, ką darau kančios nėra.
– Kokios jūsų ambicijos, ateities planai – galbūt svajonėse dar platesnės scenos?
– Žmogus visada svajoja apie platesnę sceną, bet realistiškai norėčiau, ne platesnės scenos, o platesnio žiūrovo. Taip turbūt net smagiau – kad iš visos Lietuvos, gal net toliau į Šiaulius atvažiuotų žiūrovas. Va čia būtų pasiekimas.
O dabar mano ambicijos yra labai paprastas – užauginti vaikus, o daugiau bus matyti. Ambicijos atsiras – norisi didelių, gražių vaidmenų, statyti spektaklį ir svarbiausia nebijoti, užmigdyti vidinį kritiką, jam sulaužyti rankas ir kojas, kad jis bijotų pajudėti.