Žinomas vyras nuo kūdikystės girdėjo klasikinės muzikos melodijos. Galbūt todėl santykis su smuiku, kuris vėliau tapo jo pagrindiniu instrumentu, užsimezgė dar prieš pirmąjį sąmoningą žingsnį muzikinės karjeros link.
O susiklostė labai paprastai ši aistra lydėjo jį visą gyvenimą – nuo pirmųjų mokyklos metų iki tarptautinių scenų, nuo nerimą kėlusių egzaminų iki prestižinių koncertų.
Dabar, būdamas LVSO koncertmeisteriu, Kristupas ne tik atlieka sudėtingiausius kūrinius, bet ir neša atsakomybę už orkestro darną, o kartu su kolektyvu atlieka tokią muzika, kuri jau tapo Lietuvos vizitine kortele.
Atnaujinta LVSO koncertų salė: tikimasi, kad ši vieta taps viena geriausių Baltijos šalyse
Visai neseniai – praėjusių metų rudenį LVSO prisijungė prie prekybos tinklo „Norfa“ globojamų kultūros įstaigų.
„Ilgai į „Norfą“ nedrįsome kreiptis dėl paramos. Gal esame per daug kuklūs (šypsosi). Tačiau labai daug dėmesio, darbo užėmė koncertų salės rekonstrukcija ir kai išdrįsome, sulaukėme labai gero jų noro mus remti. Tai yra labai gerai, labai džiugu. Skrieja geriausi komplimentai verslo vadovui Dainiui Dunduliui ir visiems, kurie dirba su kultūriniais projektais. Puikiai žinome, kiek įstaigų jie remia ir jų tik daugėja.
Susiję straipsniai
Tai tikriausiai geriausias pavyzdys. Nežinau kito verslo, kuris tiek remtų kultūrą – tai lyderis. Džiaugiuosi, kad ir pas mus ateina tokios tradicijos ir rodome pavyzdį kitiems“, – naujienų portalui Lrytas džiaugdamasis partneryste dar prieš Naujuosius sakė orkestro vadovas Stasys Pancekauskas.
Ši partnerystė ne tik suteikia finansinę pagalbą, bet ir įkvepia kūrybai – „Norfa“ parama leidžia LVSO plėtoti repertuarą, organizuoti naujus projektus ir dar labiau stiprinti orkestro vaidmenį Lietuvos bei pasaulio kultūrinėje scenoje.
Kviečiame iš arčiau susipažinti, su meno grožį kuriančiu muzikantu K. Keller, kuris smuiko garsais spėjo pavergti klausytojų širdis.
– Kristupai, ar prisimenate pirmą kartą, kai supratote, kad muzika yra jūsų gyvenimas? Kaip ją pamilote?
– Santykis su muzika prasidėjo labai organiškai – namuose visada skambėjo klasikinė muzika, o profesionalių muzikų yra ir mano šeimoje. Senelis ir mama buvo profesionalūs pianistai, todėl nuo pat gimimo skambėjo muzika.
Nebuvo taip, kad vieną dieną atrasčiau naują pasaulį – su tuo užaugau nuo pat kūdikystės. Tikriausiai muziką atradau dar prieš gimstant.
– Grojate smuiku. Kaip šis instrumentas atkeliavo į jūsų rankas? Kuo jus užbūrė? O gal prieš grojote kitu instrumentu?
– Kitu instrumentu negrojau, o net ir prieš imant smuiką į rankas, dar būdamas vaikas jau visiems gyriausi, kad juo grosiu. Man buvo gal keturi metai ir jau visi žinojo, jog netolimoje ateityje turėsiu šį instrumentą.
Nežinau, tai nutiko intuityviai, man patiko smuiko garsas, ar įtaką padarė kažkokios plokštelės, bet būdamas mažas gyriausi, jog tapsiu muzikantu. Buvau labai mažas, todėl racionalumo tame sunku atrasti – tikriausiai pirmuosiuose metuose šis instrumentas daugiau įtakos turėjo emociškai
– Paauglystė, ankstyva jaunystė neretai tampa maištavimo amžiumi. Ar nebuvo tokio etapo, kai lankė mintys: „Gal klasikinę muziką mesiu į šalį“?
– Pradėjęs mokytis muzikos mokslo nuo 5–6 metų lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, namuose taip pat visada skambėjo muzika, su tėvais vaikščiodavome į teatrą, į koncertus – tai buvo visas mano pasaulis.
Kitokio jo aš nelabai pažinojau. Mesti ir eiti kažkur kitur reikėjo dar žinoti kur. O jei nežinai ir nepažįsti to kito pasaulio – yra sudėtinga.
Visa aplinka, draugai, viskas, ką dariau kiekvieną dieną buvo muzika. Gerąja prasme ten buvau įkalintas.
Turbūt maištavimų buvo, bet ne tokiame lygmenyje, kad noriu viso šito atsisakyti. Nebent – labai trumpalaikiais, kritiniais momentais. Galbūt egzaminų, nesėkmingų koncertų metu galėdavo ateiti tokios mintys, bet kitą dieną jų neprisimindavau ir tais pačiais bėgiais važiavau toliau.
– Dabar grojate LVSO – turbūt svarbiausiame šalies orkestre. Ką jums reiškia būti šio orkestro dalimi?
– Tai ne pirmas orkestras, kuriame groju. Prieš tai esu dirbę Liublianos simfoniniame orkestre, esu kitų orkestrų kviestinis koncertmeisteris Prancūzijoje, Čekijoje. Tačiau LVSO galima apibūdinti, kaip Lietuvai atstovaujantį kultūros ambasadorių tiek gimtinėje, tiek užsienyje.
Būtų sudėtinga surasti geresnį pavyzdį – orkestras turi didelių kūrybinių ambicijų, kartas nuo karto išvykstame į užsienį, kur atliekame lietuvišką muziką. Kultūros bendruomenei LVSO lyg vizitinė kortelė rodanti, ką galime pademonstruoti ir duoti.
– Esate orkestro koncertmeisteris. Išduokite – koks jausmas – didelė atsakomybė, o gal atvirkščiai – mėgavimasis?
– Manau, labiau tai didelė atsakomybė. Mėgautis galima leisti publikai. Aišku, džiaugiuosi, dėl gerų rezultatų, tačiau daugiau šioje pozicijoje jaučiu atsakomybę.
Orkestrą sudaro didelis kolektyvas, todėl jei kažkas nesigauna tai priimu asmeniškai, norisi išnešti kaip įmanoma geresnį produktą.
Jei tai pavyksta – labai džiaugiuosi, jei ne taip sėkmingai – pergyvenu. Turbūt tai yra kūrybos dalis, visada norisi geriau, o kartais gaunasi visaip. Mano užduotis yra padaryti, kuo geriau.
– Scenoje esate ne naujokas, jums tekę groti įspūdingose vietose. Kokie koncertai, scenos jums buvo įsimintiniausios, paliko giliausią įspūdį? O gal jau įvyko pasirodymas, kurį vadinate gyvenimo koncertu?
– Gerose salėse esu grojęs ne kartą – iš įžymesnių būtų „Concertgebouw“ Amsterdame, Maskvos konservatorijos didžioji salė, „Musikverein“ Vienoje, Niujorke. Visada koncertai tokiose scenose yra įsimintini, tos vietos leidžia muzikantui visai kitaip atsiskleisti akustiškai.
O iš asmeninių koncertų galėčiau paminėti turą su Ukrainos filharmonijos orkestru, kuomet grojome Piotro Čaikovskio koncertą. Vėliau jį įrašėme, tada buvau dar studentas, todėl man tai buvo svarbus įvykis.
Didžiuojuosi ir visais padarytais įrašais, nors savęs klausytis nemėgstu, tai – įdėtas nemažas darbas, tam tikras kūrybinis vaisius, kuris reikalauja labai daug valandų ir pastangų.
– Neretai pasirodote ir savo namuose – LVSO koncertų salėje. Muzikantai mėgsta sakyti, jog nesvaru, kiek įspūdingų vietų aplanko – namuose geriausia. O kaip yra jums, ką jums reiškia groti LVSO salėje?
– Turbūt namuose komfortabiliausia. Dabar tai – mūsų namai. Labai džiaugiuosi, kad ta salė yra. Ji išskirtinė ne tik Lietuvoje, tai – didžiausia ir moderniausia vieta, kur galima atlikti simfoninę muziką galbūt ir Baltijos šalyse.
O kad tai dar ir mūsų namai – džiugina dar labiau. Pripranti prie akustikos, prie kiekvieno niuanso, žinai, kaip suskambės, kaip tam tikrus kūrinius atlikti.
Tačiau salės, kuriose groji, kaip svečias – muzikantui taip pat labai naudingos. Įpratus groti prie vienos akustikos bus sudėtinga prisitaikyti, todėl orkestrui ar atskiriems muzikantams svarbu laikas nuo laiko pagastroliuoti.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Ar su tuo susiduriate, ar jums sunki pasiruošimo dalis?
– Mūsų darbo specifika tokia, kad darbas turi būti nepertraukiamas. Reikia palaikyti gerą formą. Aišku, kiek valandų darbo reikia įdėti priklauso ir nuo ruošiamos programos, tačiau net jei tai techniškai nesudėtingas kūrinys – negalima tinginiauti.
Koncerto metu girdisi ir muzikanto forma, ir jo supratimas apie atliekamą kūrinį. Jei nori pademonstruoti tikrai aukštą lygį – lengvų programų nėra.
Intensyvumas yra mūsų kasdienybė. Paprastai su instrumentu kiekvienas labai asmeniškai bendraujame namuose, todėl kasdien ruošiamės sportiniu rėžimu. Mums lygiai taip pat, kaip sportininkams – keletą dienų praleidus treniruotes reikės savaitės ar net mėnesio sugrįžti į formas.
– Scenoje atrodo, kad visą save atiduodate publikai. Sakykite, ar koncertai jus pakrauna, o gal atvirkščiai – išsekina ir vėliau tenka ieškoti būdų, kaip susigrąžinti energiją?
– Yra toks dalykas, kad scenoje nuovargio niekada nejauti. Žmogus taip sukoncertuoja savo psichines ir fizines jėgas, jog padaro viską.
Dažniausiai nuovargis atkeliauja grįžus namus – jis jaučiamas visais aspektais. Tačiau negaliu pasakyti, kad man reikia labai daug laiko atsistatyti. Man užtenka gerai išsimiegoti, šiek tiek pasportuoti. Aišku, su metais atsistatymui reikia daugiau valandų, bet parblokštas po koncerto neguliu (šypsosi).
– Ką mėgstate veiki laisvu laiku. Ar be muzikos yra sričių, kurios jus atpalaiduoja, kokia ta kita muzikanto gyvenimo pusė?
– Muzikanto gyvenime nuolatinis palydovas turėtų būti sportas. Yra reikalinga tokia fizinė forma, kad galėtum valdyti instrumentą ir nepavargti. Žinoma, tą darau atsargiai – mūsų darbo įrankis yra rankos, todėl svaru nesusižeisti.
O mano laisvalaikis nėra labai išskirtinis – susitikinu su draugais, skaitau knygas, gaminu vakarienes, klausausi muzikos, keliauju, o visai neseniai gimė mažylis, todėl yra įvairių su tuo susijusių niuansų – tenka daugiau laiko praleisti namuose, padėti mamai.
– Kokios jūsų ambicijos, ateities planai – galbūt svajonėse dar platesnės scenos ar net užsienis?
– Į užsienį sugrįžtu tik laikinai – ten jau pragyvenau 20 metų, todėl sparnai mane parnešė į Lietuvą. Džiaugiuosi čia būdamas, čia mano namai.
O kalbant apie ambicijas – norėtųsi neregresuoti. O tam, kad nestovėtum vietoje reikia dėti pastangų, kurios reikalauja žmogiškųjų išteklių.
Norėčiau turėti laiko, kad galėčiau neprarasti formų, kad kasdien daugiau išmokčiau, atlikčiau naujų programų.