„Net J.Heifetzo kalboje atsispindi kažkas nenusakomo, kas būdinga tik žydams, kilusiems iš Lietuvos. Man jis – lyg tikras dėdė“, – pokalbį apie savo sumanymą įamžinti Vilniuje vieną garsiausių XX a. smuikininkų, dažnai vadinamą smuiko karaliumi arba XX a. Paganini, pradėjo žinomas kineziterapeutas, kilęs iš Alytaus, S.Tacas.
Kodėl S.Tacui taip rūpi, kad Vilniaus senamiestyje atsirastų ne tik skulptūra – smuikininkas ant stogo, skirta smuiko genijui J.Heifetzui, bet ir kiekvieną penktadienį prieš šabą skambėtų jo įrašai, atsakymą būtų galima rasti ne vieną.
Netiesioginę įtaką S.Taco pažinčiai su J.Heifetzu turėjo ir buvusi žmona pianistė, ir gausybė žinomų pasaulio muzikų, kurie gydėsi jo klinikoje. Tarp jų – garsus violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, jo žmona operos primadona Galina Višnevskaja, vienas žymiausių šių dienų pianistų Jevgenijus Kisinas.
S. Taco klinikoje Niujorke jėgas atgavo dainininkas Low Reedas, mecosopranas Christa Ludwig, kompzitorius Andrew Lloydas Webberis, smuikininkas ir dirigentas, seras Yehudi Menuhinas, japonų smuikininkei Midori Goto ir daugelis kitų muzikos pasaulio įžymybių.
Burtininku, turinčiu girdinčias ir reginčias rankas tarp muzikų tituluojamas S. Tacas apie J. Heifecą galėtų kalbėti be perstojo paromis. Atrodo, kad gydytojas dėka susižavėjimo šiuo smuiko genijumi įgijęs antrą, muzikos istoriko profesiją.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
„J. Heifecas taip buvo pakėlęs grojimo smuiku kartelę, kad ne vienas jo amžininkas ar mokinys sakydavo, jog prilygti jam tiesiog neįmanoma. Į Ameriką J. Heifecas atvažiavo 1917 m., būdamas šešiolikos metų. Debiutavo Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall“.
Tą vakarą publikoje buvę garsus ukrainiečių kilmės smuikininkas Mischa Elmanas ir iš Lietuvos kilęs vienas geriausių visų laikų pianistų Leopoldas Godowskis, klausydamiesi Jašos grojimo kalbėjosi, kad salėje – nepaprastai karšta. „Tik šį kartą ne – pianistams“, – špilkavo M.Elmaną L.Godowskis“, – savo žiniomis dalijosi S.Tacas.
– Na, nieko nuostabaus, kad J.Heifetzas buvo pasiekęs tokias aukštumas muzikos pasaulyje. Juk jis – litvakas. Kaip yra sakęs šviesaus atminimo Izraelio prezidentas, taip pat litvakas Shimonas Peresas, visi pasaulio litvakai – ypatingos asmenybės su kokybės ženklu.
– Ir dar, jau remdamasis savo profesine patirtimi, galėčiau pasakyti, kad žydai kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir ko nors siekia su dvigubu užsispyrimu – ir kaip lietuviai, ir kaip žydai.
Litvakiška prigimtis J.Heifetzui taip pat padėjo siekti muzikoje tobulumo. Ir ne tik muzikoje – jis ir kasdieniame gyvenime siekė ypatingos estetikos: visada į koncertus ir į pamokas ateidavo apsirengęs nepriekaištingai, to paties reikalaudavo ir iš savo mokinių. Merginos jo pamokose privalėdavo vilkėti ilgas sukneles ir avėti aukštakulnius, vaikinai dėvėti eilutes, baltus marškinius ir būtinai ryšėti kaklaraištį.
– Ar jūs pats esate bandęs groti kokiu nors instrumentu?
– Į muzikos mokyklą nebuvau priimtas, nes neturiu klausos. Tėvai buvo nutarę muzikos mane mokyti namie. Ateidavo mokytojas Algimantas Augustauskas, bet po kelių pamokų aš iššokau per langą. Vėliau mane pasikvietė muzikuojantys draugai, nes aš turėjau akordeoną.
Man jie parodė kelis akordus ir aš jiems pritardavau.
Akivaizdu, bet neįtikėtina, kad, vos mokėdamas groti akordeonu, Alytaus rajone esu grojęs gal pusantro šimto vestuvių, o trimitu – apie šimtą laidotuvių.
Bet aš – baisus muzikantas. (Juokiasi.) Juk groti vestuvėse gali išmokti bet koks kvailys.
Amerikoje namie turiu fortepijoną. Dar prieš 20 metų kiekvieną rytą pagrodavau, nes norėdavau pramankštinti pirštus. Dabar jau nepakanka šiek tiek pagroti. Tenka imti lazdą į rankas ir atlikti specialius pratimus.
– Iš Lietuvos yra kilusių ir daugiau garsių pasaulio muzikų. Kodėl jums vis dėlto parūpo Vilniuje įamžinti būtent J.Heifetzą?
– Kai jis Sankt Peterburge mokėsi pas žinomą pedagogą Leopoldą Auerį, pastarajam kolegos negailėdavo pagyrų apie talentingąjį mokinį. Tokiais atvejais L.Aueris visada atsakydavo: „J.Heifetzas – ne mano, o Dievo mokinys.“
Kiekviename koncerte J.Heifetzas grodavo taip, lyg tai būtų jo paskutinis koncertas. Lietuvoje kas ketverius metus yra rengiamas Tarptautinis J.Heifetzo smuikininkų festivalis. Vilniaus senamiestyje ant namo, kuriame veikė muzikos mokykla, o joje mokėsi garsusis smuikininkas, buvo atidengta memorialinė lenta, tačiau to, manyčiau, nepakanka.
Man atrodo, kad visame pasaulyje žinomo žydų rašytojo Šolomo Aleichemo apysaka „Smuikininkas ant stogo“, pagal kurią ne vienoje šalyje buvo sukurtas miuziklas, galėtų būti tarsi alegorija paminklui, skirtam J.Heifetzui.
Tegul berniukas smuikininkas ant stogo Vilniaus senamiestyje skelbia visam pasauliui, kad iš Lietuvos iškeliavo smuiko genijus, į kurį iki šiol lygiuojasi visi garsiausi pasaulio smuikininkai. Skulptūrą sutiko kurti Amerikoje gyvenanti skulptoriaus litvako Marduko Antokolskio giminaitė skulptorė Marina Rozman.
– Gal jums teko su J.Heifecu susitikti Amerikoje?
– Mums nepavyko susitikti – jis mirė 1987 m., o aš panašiu laiku iš Izraelio atvažiavau į Ameriką. Bet žinau, kad H. Heifecą, kaip ir daugelį smuikininkų, vargino peties skausmai. Deja, gydytojai jam pasiūlydavo tik injekcijas. Gaila, kad mes nesusitikome. Jei būčiau į Ameriką atvykęs anksčiau, gal kas nors būtų parekomendavęs J. Heifecui kreiptis mano pagalbos, nes dažniausiai pacientai mane susiranda per pažįstamus, kuriuos jau esu gydęs. O kadangi dažnas mano pacientas – muzikantas, tai gal ir J. Heifecas tokiu keliu būtų užsukęs.
– O ką bendra turi jūsų susidomėjimas J.Heifetzu bei jo kūryba ir aistra kolekcionuoti litvakų dailininkų darbus?
– Jau ne vieną dešimtmetį kolekcionuoju dailininkų, kurie buvo litvako dailininko Chaimo Soutine’o draugai, darbus. Tikrai žinau, kad J.Heifetzas savo kolekcijoje turėjo Ch.Soutine’o paveikslą. Tos drobės ieškau jau beveik dešimt metų ir bandau aiškintis, kas tą darbą paveldėjo po smuikininko mirties.
J.Heifetzas turėjo tris sūnus. Du gyveno Australijoje, jau mirę. Vienas sūnus gyveno Amerikoje. Kam iš jų atiteko Ch.Soutine’o paveikslas, tikslių žinių kol kas neradau.
Tik pavyko sužinoti, kad sūnūs tą paveikslą pardavė aukcione – jį nupirko kažkoks Amerikos milijardierius.
– Gal tas milijardierius, sužinojęs jūsų kilnius tikslus, padovanotų tą paveikslą?
– To tikėtis tikrai neverta. Bet mano tikslas – susirasti tą milijardierių. Norėčiau tikėtis, kad įkalbėčiau jį už milijoną ar du milijonus JAV dolerių parduoti man tą paveikslą.
Neatmestina, kad milijardierius tą Ch.Soutine’o paveikslą laiko kokioje nors specialioje saugykloje. Kolekcininkai dažnai taip elgiasi, o namus puošia tik jiems patiems ypatingomis drobėmis.
– Koks likimas laukia jūsų paties daugybę metų kauptos dailės darbų kolekcijos?
– Dedu visas pastangas, kad ji iš Amerikos būtų pervežta į Lietuvą. Vilniaus senamiestyje esu nupirkęs vieno pastato pirmą aukštą. Ten šiuo metu vyksta remontas.
Dalis mano kolekcijos po parodos yra likusi Raudondvaryje, dalis – Druskininkuose, nes ir ten buvo surengta paroda. Labai norėčiau, kad galų gale visi mano sukaupti paveikslai būtų vienoje vietoje, tad tikiuosi, kad Vilniuje pavyks įkurti galeriją.
Mano kolekcijoje jau yra apie keturis šimtus dailės kūrinių.
DATOS IR FAKTAI
Atvėrė naują pasaulį
S.Tacas (Shmuelis Tatzas) gimė 1946 m. Lietuvoje, Alytuje. Kaune įgijo gydomosios kūno kultūros specialybę.
Kurortinio gydymo mokėsi iš garsiojo Karolio Dineikos, Maskvoje gilinosi į manualinę terapiją.
1973 m. emigravo į Izraelį, kur studijavo fizioterapiją, sėmėsi Rytų medicinos paslapčių. 1984 m. persikėlė į Niujorką, ten gyvena ir dirba iki šiol.
Laisvalaikiu kineziterapeutas kolekcionuoja Chaimo Soutine’o (1903–1943), litvako dailininko, ir jo draugų darbus.