– Gasparai, Jūs dirbote chirurgu, tačiau jau daugelį metų esate meno kūrėjas, rašytojas, atsidėjęs poezijai ir prozai. Kada Jus, chirurgą, paviliojo grožinė kūryba?
– Mane visada žavėjo tai, kas nauja ir perspektyvu. Tai, manau, ir yra svarbiausias kūrybos variklis. Chirurgija – sterilus rankų menas, o rašymas – sielos proveržiai popieriaus lape. Medicinoje kūrybine aistra mane užkrėtė mano chirurgijos mokytojas Vytautas Purlys (1931–1992). Šis veržlus gydytojas dvidešimtojo amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Lietuvoje darė tikrą perversmą chirurgijoje, pradėjęs taikyti pačius pažangiausius operacijų metodus. Nedideliame Šakių rajono centrinės ligoninės traumatologijos skyriuje mes pirmieji Lietuvoje, dar 1971 metais, pradėjome dirbtinių klubo sąnarių persodinimo operacijas. Pirmieji, sukaupę nemažą įvairių perspektyvių operacijų kraitį, savo patirtį paskelbėme 30-tyje publikacijų tuometėje medicinos spaudoje ir chirurgų konferencijose. Vilniaus ir Kauno specialistai buvo nepatenkinti, vadino mus išsišokėliais. Vytautas Purlys, politinis kalinys, sugebėjęs ištverti visus gyvenimo siųstus išbandymus, man buvo gydytojo idealas ir tapo pirmojo mano romano „Adomo broliai ir moterys“ pagrindiniu veikėju.
Vėliau apsigyvenau į Vilniuje, įsidarbinau Inkstų transplantacijos ir hemodializės skyriuje, pas profesorių Balį Dainį. Vėl operacijos, sudėtingos ligos, vėl persodinimai, tik nebe dirbtinių sąnarių, o gyvo žmogaus organo – inksto. Šią patirtį aprašiau romane „Pusė obuolio Ievai“. Profesorius B. Dainys sakė, kad šį kūrinį turėtų perskaityti visi gydytojai, besiruošią dirbti su sergančiaisiais inkstų ligomis.
Rengėjų nuotr.
Tuo metu kūrėsi naujoji laisva Lietuva, buvo susirūpinta ir žmonių su negalia teisėmis, socialine jų padėtimi. 1996 metais, JAV lietuvių bendruomenės pastangomis, grupė specialistų išvykome į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten susipažinau su profesoriumi Williamu Waringu iš Mičigano universiteto reabilitacijos klinikos. Mėnesį mokiausi pas profesorių W. Waringą. Grįžęs stojau į pirmeivių gretas – ėmėme kurti neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą Lietuvoje, kartu su bendraminčiais įsteigėme Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Rašiau straipsnius įvairiais kultūros, politikos, meno klausimais, analizavau naujus socialinės ir medicininės neįgaliųjų reabilitacijos metodus. Įsteigiau respublikinį žurnalą „Bičiulis“, skirtą „neįgaliesiems ir geros valios žmonėms“. Taip ir „kankinausi“ tarp dviejų gyvenimo meilių – medicinos ir literatūros.
– Buvote vienas pirmųjų rašytojų Lietuvoje, pradėjusių savo kūryboje kalbėti apie „nepatogius“ žmones, ypač apie turinčius negalią. Prieš dvidešimt metų tai buvo gana nauja ir net drąsu. Kaip Jūs atėjote prie tokios tematikos?
– Niekada nebuvau sterilus rašytojas-svajotojas. Tikiu, kad kūryba gali keisti pasaulį, skatinti pažinimą. Svarbiausia – mylėti savo artimą. Menas gali būti ir visaverčio gyvenimo stimulu, nes gydo ne vien sielą, bet ir kūną. Nesu patogus rašytojas, renkuosi temas, kurios kai kam atrodo keistos. Kai kas iki šiol stebisi, kodėl užsimojau parašyti romanus „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ ir „Baik cirkus, Cvirka“. Pirmasis – apie kunigą, disidentą, sovietinio režimo kankinį Juozą Zdebskį, antrasis, kaip jau ir pavadinimas sako, apie prieštaringai vertinamą rašytoją, Veliuonos krašto žmogų. Beje, už savo esė ir novelių rinkinį „Žiogas žvirblį medžiojo“ buvau apdovanotas Petro Cvirkos literatūros premija, kurios dabar, deja, jau nebėra. Tačiau finansinį paskatinimą, kurį tada gavau, panaudojau piligriminei kelionei į Šventąją Žemę. Izraelyje susipažinau su vienuolėmis, gerai pažinojusiomis kunigą Juozą Zdebskį, talkininkavusiomis jam. Gyvenimas toks yra: niekada nežinai, kaip susipins įvykiai, nuotykiai, patirtys, kokių temų ir sumanymų tau bus pasiūlyta. Kuriančiam žmogui nuobodžiauti nėra kada.
– Visai neseniai buvo pastatyta Snieguolės Dikčiūtės intraOpera pagal Jūsų romaną „Ėriukėlis stiklo ragais“. Nors romanas parašytas dar 2003 metais, ir šiandien jame keliamos temos skamba labai šiuolaikiškai – žmonių klonavimas gali būti visai netolima mūsų kasdienybė. Drįsčiau sakyti, kad tam tikra prasme savo kūryba esate pralenkęs laikmetį. Ar sutiktumėte su tuo? Iš kur sėmėtės įkvėpimo savo futuristinei kūrybai?
– Įkvėpimo semiuosi iš svajonių ir sapnų.
– Jau netrukus, kovo 21-ąją, laukia gražus renginys – netrukus žiūrovus pakvies Panemunės pilies erdvėse vyksianti misterija, skirta Jūsų ir kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kūrybinės bendrystės 20-mečiui. Kas Jūsų ir kompozitorės kūrybiniuose pasauliuose yra bendra, kad pavyksta taip organiškai bendradarbiauti?
– Snieguolė Dikčiūtė į Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, kurios viceprezidentu tuo metu buvau, įsiliejo atsinešdama avangardinį požiūrį į kitokį originalios kūrybos pateikimą žiūrovams, pasitelkiant multikultūriškumą, performatyvaus meno įtaigą. Kai susitikome, ji ieškojo naujų galimybių kūrybai, kurių trūko akademinėje terpėje. Tuo metu pasirodė mano poezijos rinkinys „Giedantis rupūžys“. Man atrodė, jog rašau skaudžią, aštrią poeziją, tikriausiai panašiai ją suprato ir literatūros kritika, nes knyga sulaukė palankių vertinimų, buvo nominuota Poezijos pavasario apdovanojimui. Laurus pelnė kitas autorius, tačiau įvyko stebuklas – tekstus perskaitė Snieguolė ir džiūgavo: „Aš girdžiu muziką!“ Taip gimė vokalinė siuita „Rupūžio giesmių improvizacijos“. Snieguolė siuitoje naudojo įspūdingus netradicinius muzikos instrumentus, kuriais grojo žmonės su negalia, o tekstus skaitė ir dainavo profesionalūs menininkai. Supratau, jog muzika gali praturtinti žodį, o žodis įkvepia muziką.
Rengėjų nuotr.
Snieguolė – neribotos fantazijos, užsispyrimo ir kūrybingumo menininkė. Puoselėdamas žurnalą „Bičiulis“, kuris glaudėsi prie Lietuvos žmonių su negalia sąjungos, rašiau tiriamosios žurnalistikos straipsnius ir susidomėjau Snieguolės kūrybinėmis meno stovyklomis, susidūriau su tarpdisciplininio, interakcinio garso bei veiksmo performansais. Mačiau jos „Dialogus“, „Veidrodį“... Mane sužavėjo šie performatyvūs kūriniai. Netrūko idėjų, kaip meno formomis keisti visuomenės požiūrį į kitokį kūną turinčius žmones ir jų poreikius. Mane ištiko dvasinis šokas, savotiškas praregėjimas, kai mes, teatrinės akcijos „Angelų judėjimai. Socialiniai mobilumai“ dalyviai, patraukėme Jono Basanavičiaus gatve Palangoje. Būrys ratuotų, šlubuojančių ir du galingi vyrai, pasirėdę sparnuotais baltais angelais, beldėmės į barų ir kavinių duris dainuodami ir muzikuodami... Dažnas savininkas klausdavo: ,,Ką jums duoti? Pinigų?“ Atsakydavome, kad mums nereikia išmaldos, bet pasirūpinkite nuolydžiais, kad jūsų įstaigas lankytų ir kitokio kūno žmonės. Mudviejų su Snieguole bendrų kūrinių reikšmė ta, kad akivaizdžiai parodo, kaip keičiasi žmonių, turinčių vienokią ar kitokią negalią, kasdienybė. Svarbu, kad kinta operose ir misterijose dalyvaujančiųjų fiziniai bei dvasiniai gebėjimai. Žmonės tampa judresni, atsistato rankų judesiai, nyksta kalbos sutrikimai, tobulėja tarpusavio bendravimo įgūdžiai. Be to, keičiasi ir su jais dirbantys sveikieji: tampa švelnesni, atsikrato depresijų, o užuojautą pakeičia noras padėti.
– Kurias bendras veiklas ar projektus išskirtumėte kaip turinčius didžiausią kūrybinę reikšmę?
– Visi septyni bendri mudviejų su Snieguole kūriniai man reikšmingi. Du paskiausieji Snieguolės projektai tiesiog grandioziniai.
Operos „Vitruvijaus žmogus arba FI“, premjera įvyko 2020-aisiais, per Covid-19 pandemiją, uždarame Paluknio aerodromo angare bei lėktuvų kilimo ir nusileidimo takuose. Ji buvo tiesiogiai transliuojama Aktualaus meno tinklo platformoje VOXART. Šiai operai teko rašyti specialius tekstus, o ją režisuojant Snieguolei gelbėjo legendinis Modris Tenisonas. Tai paskutinis jo kūrybinės biografijos taškas. Rugsėjo mėnesį pantomimos pradininkas, nepaprasto talento menininkas, mirė.
Pernai gegužę, kaip jau minėjote, buvo pastatyta dar viena opera, pagal mano distopinį romaną „Ėriukėlis stiklo ragais“. Premjera vyko Vilniuje, „Senjorų avilyje“. Muzikinį veiksmą kompozitorė organizavo keturiose erdvėse. Snieguolės manymu, „Ėriukėlis stiklo ragais“ – ne vien spektaklis, bet ir filosofinis eksperimentas, ir meninis-terapinis tyrimas – įtraukiantis, mokantis, gydantis tiek dalyvius, tiek žiūrovus. Visa tai vyksta vienu metu.
Žinoma, iš mano atminties niekuomet neišdils misterija „Prabudimai“ – pagal to paties pavadinimo poezijos rinkinį, nominuotą 2010-ųjų Poezijos pavasario laurams. Literatūrologus, deja, sutrikdė eilėraščių grafika, tad ąžuolų vainiko aš ir vėl negavau. Bet kompozitorę knyga sužavėjo. Pasak jos, pasaulis, kurį poezijoje kuriu, dar įdomesnis kaip tik dėl eilėraščių formos. Ji pajuto mano poezijos dramaturgiją. Misterija su pasisekimu buvo atlikta daugybėje Lietuvos bažnyčių, Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose ir netgi užsienyje. Įdomiausia, kad į veiksmą buvau įtrauktas ir aš. Nepakartojama patirtis! „Prabudimuose“ vaidino profesionalai: aktoriai – Rasa Kulytė-Polini, Saulius Čėpla, šviesios atminties Darius Rakauskas, poetė Violeta Šoblinskaitė, garso režisierius Valdas Narkevičius. Nepamirštami multiinstrumentalisto a. a. Tomo Dobrovolskio muzikiniai intarpai, atliekami varpais, variniu gaubliu ir kitais instrumentais, ypač kai jis dirbo sykiu su negalią turinčiais žmonėmis. Jų misterijoje dalyvavo didelis būrys – ir alternatyvios muzikos grupė „Impulsas“, ir LŽNS, ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio, ir Menų terapijos centrų lankytojai, o taip pat savanoriai iš Prancūzijos ir Turkijos.
– Kas laukia žiūrovų, atvyksiančių į renginį Panemunės pilyje?
– Tebūna tai paslaptis. Nemėgstu aiškinti kūrybos, tegul ji pati beldžiasi į žmonių širdis. Ačiū, kad šnekinote mane. Manau, ir taip pasakiau Jums šiek tiek daugiau, nei mano amžiaus žmogui derėtų.