Daugiau nei 60 metų Vatikane dirbusio lietuvio S.Žilio (1924–2021) gyvenimo šukės prasmingai sužibo Klaipėdos „Lyceum“ galerijoje atidarytoje jo tapybos parodoje.
Apie įvairiais talentais apdovanotą, bet Lietuvoje dar menkai pažįstamą menininką ir dvasininką S.Žilį, apie vingiuotą jo gyvenimo ir kūrybos kelią papasakojo gerai jį pažinojęs parodos sumanytojas, Taikos Karalienės globos namų Klaipėdoje vadovas Petras Šiurys.
– Kokiomis aplinkybėmis artimiau pažinote prelatą S.Žilį? – paklausiau P.Šiurio.
– Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atvykau į Romą, mokiausi Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos institute prie Laterano universiteto. Gyvenau Popiežiškojoje Šv.Kazimiero kolegijoje, kur telkėsi lietuviai, tęsiantys teologijos studijas įvairiuose Romos universitetuose.
Ten ir sutikau dvasios tėvą prelatą S.Žilį, ilgą laiką dirbusį Vatikano Rytų bažnyčių archyvaru. Per 15 metų, praleistų greta, teko su juo artimai bendrauti, pažinti, kuo jis gyvena, kaip mąsto, dirba.
– Kaip šis iš Dargalių kaimo netoli Šilalės kilęs lietuvis atsidūrė Romoje?
– Karo metais S.Žilys su bendramoksliu Antanu Rubšiu iš tos pačios Laukuvos parapijos įstojo į Telšių kunigų seminariją. Vos tik baigę pirmą kursą abu buvo priversti trauktis į Vokietiją.
Jaunuolių keliai išsiskyrė, bet jie greitai vėl susitiko Bavarijoje, į kurią likimas buvo nubloškęs nemažai karo pabėgėlių, tarp jų ir būsimąjį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų.
Draugai mokėsi Eichšteto kunigų seminarijoje, paskui tęsė studijas Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete.
S.Žilys buvo įšventintas į kunigus 1948 metais Romoje, Laterano bazilikoje. Jo tarnystės pradžia sutapo su Popiežiškosios šv.Kazimiero lietuvių kolegijos įkūrimu. Po studijų išvykęs į Kanadą šešerius metus dirbo Amos vyskupijoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu.
Grįžęs į Romą Grigaliaus universitete apsigynė teologijos daktaro disertaciją, ėjo lietuvių kolegijos prefekto, dvasios tėvo pareigas. Jo draugas prelatas A.Rubšys Lietuvoje geriausiai žinomas kaip Šv.Rašto vertėjas.
Susiję straipsniai
– Kodėl būtent S.Žilys popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos?
– Jono Pauliaus II (Karolio Wojtylos) motina Emilia Kaczorowska kilusi iš Lietuvos, gal todėl jis taip atsakingai rengėsi apaštališkajai kelionei į laisvę atgavusias Baltijos šalis.
Pats iš anksto ruošėsi pamokslams, nuvykęs į Vilnių jis norėjo tikinčiuosius pasveikinti lietuviškai.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis popiežiui rekomendavo gerą mokytoją – Šventojo Sosto archyvarą S.Žilį, vertusį į lietuvių kalbą jo homilijas. S.Žilys iš pradžių atsikalbinėjo, bet vėliau sutiko.
Visus metus mokė Joną Paulių II lietuvių kalbos pagrindų, tarties – kartu skaitydavo tekstus. Daug kalbėti nereikėjo, nes Šv.Tėvas ir pats stengėsi.
Vėliau, išvydęs lietuvį kunigą, visada prieidavo, garsiai pasveikindavo jį itališkai: „Il mio proffesore“ (liet. „mano mokytojas“).
Vatikanas S.Žiliui suteikė monsinjoro, prelato, protonotaro garbės vardus, bet labiausiai jį išgarsino Jono Pauliaus II mokytojo vardas.
– Nedaug žinojome apie S.Žilio veiklą. Dabar jo kūryba – tarsi atradimas.
– Tokia daugelio išeivių dalia. Vyresni žmonės gal dar prisimena viltingas S.Žilio ištarmes per Vatikano radiją.
Saulėlydžio valandą jis gana ironiškai žvelgė į save: „Pati didžiausia mano nuodėmė – planuoti gyvenimą negalvojant apie paprastą, nuolankią tarnybą Dievui ir Bažnyčiai. Norėjau būti klebonu Lietuvoje, labiau poetu ar dailininku nei kunigu. Ir žiūrėkite, kas aš esu, – dulkina benamė pelė. Savo darbo kambaryje esu tiek pat svarbus kaip ir kardinolas savajame.“
Sovietmečiu S.Žilys negalėjo atvykti į Lietuvą. Vėliau keliskart čia lankėsi, bet nustojo broliui pardavus tėvų sodybą. Siekdamas Lietuvos pilietybės jis ketino atsisakyti itališkos.
Padedant ambasadoriui Šarūnui Adomavičiui pavyko išspręsti problemas – už pastangas telkiant lietuvių bendruomenę Romoje, ugdant dvasininkus prelatui išimties tvarka įteiktas lietuviškas pasas.
– Ar S.Žilį jaudino kūrybos palikimo reikalai?
– Jis nutapė šimtus paveikslų, dosniai dovanodavo juos žmonėms. Šitaip S.Žilio kūriniai pasklido po visą pasaulį – JAV, Kanadą, Vokietiją, Italiją.
Nemažai jų iškeliavo į Sardiniją – paveikslus įsigijo vienas meno kolekcininkas, žavėjęsis dvasininko kūryba.
Dalis iš Romos į Lietuvą pergabentų jo drobių saugoma Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje.
Prelatas dar spėjo surengti kūrybos parodas Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijoje, Bažnytinio paveldo muziejuje, Užsienio reikalų ministerijoje. Buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Palaidotas Verano kapinėse Romoje.
Po šv.Velykų planuojame S.Žilio darbų parodą perkelti į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios erdves, eksponuoti Žemaitijos parapijose.
– Kada pradėjo skleistis S.Žilio polinkis į vaizduojamąjį meną?
– Romoje prelatas kartais prisimindavo vaikystę, piešimo pamokas Šilalės gimnazijoje: „Mes, vaikai, su jaunute mokytoja pasikloję ant žemės didžiulį popieriaus lapą piešėme Stalino portretą. Keliais eidami piešėme anglimi.“
Tokio paveikslo, pasirodo, reikėjo sovietiniam paradui miestelyje.
Kanadoje S.Žilys gyveno kukliame kurijos kambarėlyje, laisvalaikį leisdavo prie molberto.
Kurija jam skyrė studiją pusrūsyje. „Langai nedideli, šviesa sklido iš viršaus. Per rytines mišias patarnavęs vyskupui, kai kurijoje dar būdavo tylu, piešdavau anglimi“, – prisimindavo kunigas Stasys. Išvykdamas iš Kanados jis surengė pirmąją savo parodą Amos kultūros centre.
Taikos Karalienės globos namų archyvo nuotr.
S.Žilio sąmonėje įsišaknijusi išeivio pasaulėjauta ryški ir kūryboje. Apgailestavo niekada nežinojęs, kur teks gyventi, pats negalėjęs rinktis net darbo vietos.
Bet jis pasitikėjo Apvaizdos galia, cituodavo Albertą Einsteiną: „Niekas neįvyksta atsitiktinai, Dievas šiame pasaulyje nežaidžia kauliukais.“
Prisimenu S.Žilį kaip itin kuklų dvasininką, asketą. Gyvendamas Šv.Kazimiero kolegijos svečių namuose savo dirbtuvę jis įsirengė vonios kambaryje, iškraustęs dušo kabiną. Kolegija kunigui siūlė geresnes patalpas, bet jis atsisakė, dieną šviesos tapyti esą užtenka – ten buvo didelis langas.
Prelatas neapsiribojo tapyba – išeivijos spaudoje publikavo eilėraščius, kūrė religines, liturginės giesmes.
Išleido ir pats iliustravo kelias teologines knygas, slaptai gabentas ir į okupuotą tėvynę.
– Roma – muziejų ir galerijų miestas. Ar jis tuo domėjosi?
– Tapantis dvasininkas įkvėpimo semdavosi Romos muziejuose, galerijose, net atvirose erdvėse, nuklotose gatvės dailininkų kūriniais. Daug eskizų nutapė atostogaudamas Šiaurės Italijoje, Alpėse.
Jis sakydavo: „Mano kredo atkurti tai, ką matau ir jaučiu dabar. Kai kurie darbai nepabaigti tikriausiai dėl kritiško žvilgsnio stokos. Gal aš nemoku baigti paveikslų, bet ir man pačiam kartais patinka juos tokius palikti.“