Žiūrovus, į magišką Williamo Shakespeare‘o pasaulį, kuriame susipina fantazija, meilės žaidimai ir komiški elementai, nukeliantis spektaklis užkariavo teatrą – mat yra rodomas kovo 20 iki 28 dienomis, o sceną jis sugrįš ir žiemą – gruodžio 3–8 dienomis.
Ne paslaptis, kad prie iškilių premjerų prisideda ilgametis LNOBT generalinis rėmėjas prekybos tinklas „Norfa“.
Tokia partnerystė teatrui leidžia drąsiai įgyvendinti ambicingus kūrybinius sumanymus ir praturtina šalies kultūrinį gyvenimą.
Renovuotam LNOBT atvėrus duris – lankytojų prisiminimai: puošniausius batelius atsinešdavome maišelyje
Prekybos tinklo indėlis rodo ne tik atsakingą požiūrį, bet ir nuoširdų supratimą, kokią svarbą kultūra ir menas turi visuomenėje.
Šalyje garsiai aptarinėjant operą ir mėgaujantis karčiausia naujiena apie tai, kaip atrodė darbas prie išskirtinio pastatymo, pasakojo LNOBT Operos meno vadovas Martynas Stakionis.
Susiję straipsniai
Prie pastatymo prisidėjęs dirigentas naujienų portalui Lrytas atskleidė, ne tik kas šioje operoje žaviausia, bet ir kokie žiūrovui nematomi iššūkiai kilo dirbant prie projekto.
Paklaustas, kas jį paskatino imtis šio projekto M. Stakionis išskyrė keletą aspektų, tačiau svarbiausiu jis įvardijo išskirtinę komandą.
„Didžiulė dovana būti šios komandos dalimi. Nekantravau pasidarbuoti su režisieriumi Gintaru Varnu, scenografu Vytautu Narbutu, kostiumų dizaineriu Juozu Statkevičiumi.
Ir, žinoma, kai pradėjau eiti Operos meno vadovo pareigas, galėjau rinktis solistus, su kuriais dirbti. Šį kūrinį žinau jau daug metų, todėl turėjau mintį.
Prieš dešimt metų pirmą kartą šią Benjamino Britteno operą pamačiau Hamburgo valstybiniame operos teatre. Išvydau ir solistą Lawrence‘ą Zazzo, kuris mūsų operoje įkūnija pagrindinį Oberono vaidmenį. Kai išgirdau šį kontratenorą, iš karto pamilau šią operą.
Ir kai atsirado pasiūlymas prie jos padirbėti, iškart prisiminiau šį solistą. Džiaugiuosi, kad pavyko jį pasikviesti“, – patirtimi dalijosi dirigentas.
M. Stakionis išskyrė ir jį sužavėjusią išskirtinę B. Britteno muziką, kuri nors ir mažai žinoma Lietuvoje – yra įsitvirtinusi Vakaruose.
„Tai yra repertuarinis kompozitorius didžiausiuose operos teatruose – tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Vokietijoje, Prancūzijoje.
„Vidurvasario nakties sapnas“ labai išsiskiria ne tik iš LNBOT repertuarinių veikalų, tai – išskirtinis B. Britteno kūrinys. Ji yra kamerinė opera, reikalaujanti mažesnės sudėties orkestro, bet labai detali, labai specifinė. Turime dvi arfas, du klavišinius – čelestą, klavesiną, daug perkusijos instrumentų. Šios operos orkestre yra tik dešimt pučiamųjų, bet svarbius solo groja trimitas, trombonas, fagotas, fleita.
Šis pastatymas – didžiulis iššūkis orkestrui, solistams. Turime dvidešimt solistų, vaikų chorą. Pastarieji dirba jau nuo rugsėjo – prie vaikų operos studijos teatro prijungiau keletą berniukų iš „Ąžuoliuko“, keletą iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos dainavimui“,– apie procesą kalbėjo dirigentas.
LNOBT Operos meno vadovas dalijosi, kad „Vasarvidžio nakties sapnas“ žavi savo neįprastumu: sudėtimi, muzika, stiliumi.
„Šioje operoje yra stilių įvairovė: nuo baroko elementų iki kompozitoriaus Henry‘io Purcellio įtakos. Taip pat B. Brittenas turi labai stiprų humoro jausmą. Jis atsispindi šioje operoje.
Yra satyrinių momentų, kur jis tarsi pašiepia XIX a. romantinę operą, naudodamas Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini kūrybą primenančius sąskambius.
Ten, kur B. Britteno nori pavaizduoti įsimylėjimą ar romantinį momentą, jis pasitelkia tas kompozicines priemones, kurios primena romantizmo epochą. Vėliau, piešdamas įsimylėjėlių paveikslą, jis naudoja septakordus, disonansinius trigarsius, kurie primena net Richardą Straussą ir XX amžiaus pradžią.
Taip pat yra impresionistinių spalvų. B. Brittenas taip pat buvo didelis Vienos mokyklos – Arnoldo Schoenbergo, Albaon Bergo, Antono Weberno – fanas. Net trečiame veiksme jis parašė mažą ariją, kur dainuojama „Sprechgesang“ stiliumi – pusiau kalbant.
Ši stilių įvairovė labai traukia. Man asmeniškai labai patinka kompozitoriai, kurie savo kūryboje naudoja įvairiausius stilius. Mėgstu XX amžiaus kompozitorius ir B. Brittenas nėra išimtis. Džiaugiuosi, kad Vilniuje opera nuskambės pirmą kartą“, – išsamiai apie santykį su kūriniu kalbėjo dirigentas.
Ir nors kompozitorius jam itin patinka, M. Stakionis neslėpė, kad kūrinys reikalauja nemenkų iššūkių.
„B. Brittenas yra modernizmo kompozitorius, pasitelkęs įvairiausias komponavimo technikas. Turbūt sunkiausia, kad mums jo muzika menkai pažįstama. Retas kuris anksčiau ją grojo ar žinojo. Šis kūrinys Lietuvoje neatliekamas, o tai reiškia, kad muzikinė kalba yra iš dalies svetima.
Tas svetimumas sukuria didesnį iššūkį: reikia susipažinti, perskaityti, paklausyti, suprasti, kaip tą muziką groti. Ši muzika iš lapo nėra lengvai skaitoma, ją reikia išstudijuoti. Pavyzdžiui, solistė Lina Dambrauskaitė, kuri dainuoja Fėjų karalienę, minėjo, jog jai patinka „užkabinantys“ kūriniai, kuriuos reikia studijuoti iš pagrindų.
Ši muzika to reikalauja. Tai nėra kažkas savaime suprantamo, kur paklausai ir kitą dieną jau niūniuoji.
Kiekvienas stilius reikalauja tinkamo pasiruošimo. Kaip jau minėjau, orkestrui tenka didelė atsakomybė, yra daug solo partijų. Ne taip dažnai orkestras groja tiek solo ar turi tiek instrumentinių intarpų.
Darbą pradėjome dar rugsėjį. Girdėjau, kad orkestro trimitininkai mokėsi jau nuo rugsėjo mėnesio, vadinasi, pasiruošimas vyksta gerą pusmetį. Su kai kuriais solistais dirbame nuo gruodžio. Žinodami, kad ši medžiaga daugeliui bus nauja ir sudėtinga, pradėjome anksčiau. Būtent dėl to pasiruošėme laiku, dabar ramiau – su džiaugsmu laukėme premjeros“,– dėstė LNOBT Operos meno vadovas.
Ir nors operą dirigentas pamilo prieš dešimtmetį, o po to ruošiant ją Lietuvos scenai sekė ilgos darbo valandos, M. Stakionis sakė, kad ši pjesė – neišsemiama.
„Atrodo, nagrinėjamos paprastos temos: laikinumas, meilė. Tai paprasti, bet kartu labai gilūs dalykai. Ši Viljamo Šekspyro pjesė yra labai paini, joje – 20 veikėjų, yra trys plotmės: atėniečiai įsimylėjėliai, atėniečių karališkoji pora, amatininkai (mėgėjų teatras, kurie eina į mišką repetuoti) ir trečioji plotmė – magai, fėjos. Visos šios trys plotmės turi skirtingas muzikines charakteristikas.
Tas burtų pasaulis yra priešprieša realiam pasauliui – tai man labai imponuoja ir yra labai gražu. Kiekvieną kartą diriguojant ar prisiliečiant prie šio kūrinio, man labai patinka, kaip G. Varnas tai įvardija: „Meilės fenomeno analizė“.
Meilė yra nenuspėjama, neišskaičiuojama. Jos nenuspėjamumas turi ir žavesio, ir galbūt kažko baisaus – gali vienaip planuoti ar tikėtis, bet galiausiai nutiks visai kitaip ir tie santykiai paveiks visą likusį gyvenimą.
Pabaiga, kaip ir paties G. Varno interpretacija, yra ambivalentiška. Tie, kas ieškos gilesnės prasmės, šiame pastatyme ją tikrai ras. Opera yra labai estetiška ir magiška“, – apibendrino dirigentas.