K.Savickaitės dokumentiniame filme „Antrasis miestas“ (2025 m.) atsispindi Jono ir jo bičiulių Roko, Huberto ir Mariaus siekis pabėgti nuo kasdienio chaoso ir atrasti laisvės pojūtį.
Balandžio 14, 16 ir 18 dienomis šis filmas su kitais lietuvių kūrėjų trumpametražiais darbais bus rodomas sostinės kino teatruose programoje „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“.
Jonas papasakojo, kas jį traukia ant stogų, kaip atrodo ši veikla ir ką apie ją mano artimieji.
– Kaip jūs save vadinate?
– Mums tai labai paprasta veikla, net nesureikšminame jos. Tiesiog kai neturime ką veikti, spontaniškai nusprendžiame užlipti ant stogo.
– Kodėl apskritai pradėjote laipioti ant stogų? Ar atsimenate pirmą kartą?
– Buvau gal trylikos metų. Užlipau ant netoli mano namų buvusio apleisto pastato stogo. Tada supratau, kad man tiesiog labai smagu ten būti, tad pradėjau dažniau ant to stogo lipti.
Tuomet žinojau tik tą vieną vietą ir man jos kuriam laikui užteko. Ilgainiui supratau, kad ant stogų užlipti galiu bet kur.
Susiję straipsniai
– O kas jus šiuo požiūriu labiausiai žavi?
– Mėgstu riziką.
– Aukščio ar nelegalumo riziką?
– Visos jos susideda. Kai žinai, kad ko nors daryti negalima, labiausiai to ir norisi.
– Nejaučiate aukščio baimės?
– Jaučiu. Bet stengiuosi įveikti save. Manau, kad visi turime baimių, tiesiog kartais jos yra stipresnės, kartais silpnesnės. Kuo labiau užsiimi sritimi, kuri susijusi su baime, tuo mažiau bijai, nes vis labiau savimi pasitiki.
Juk šiaip mes mokame statyti koją po kojos, mokame peršokti, tarkime, per balą, bet jei atsiduriame prie dešimties metrų gylio prarajos, iškart ima virpėti kojos. Turi šiek tiek perlaužti save, pasakyti sau: „Ei, viskas gerai.“
– O kaip atradote kompaniją, kurią regime K.Savickaitės filme? Ar jūs esate draugai su Hubertu, Roku ir Mariumi?
– Gyvenu šalia miško. Kai man kas nors pasidaro neaišku, išeinu pasivaikščioti. Buvo labai saulėta diena, vaikštinėjau sau vienas, staiga man ant galvos nukrito obuolys. Tada pažiūrėjau į viršų – mane apakino saulė. Supratau, kad reikia tiesiog ilgiau žiūrėti.
Ilgai žiūrėjau ir pasidarė aišku, ko man reikia, o tada sutikau visus, kurių reikia. (Juokiasi.)
– O ko reikėjo? Ant stogų jautėtės vienišas?
– Ne, aš nesijaučiau vienišas. Tiesiog kai ką nors darai, gyvenimas viską sustato į vietas. Natūraliai susirandi žmonių, kurie irgi tai daro.
Mus vienija laisvės siekis – šiaip ar taip, užlipęs ant stogo pasijunti bent šiek tiek laisvesnis. Būna, kad jautiesi prastai. Užlipi ant stogo, ir diena pasidaro šviesesnė.
Žmonės, kuriuos matote šiame filme, nėra vieninteliai, kurie laipioja stogais. Jų yra daugiau. Mus vienija tiesiog draugystė, be to, dar mėgstame laipioti stogais.
– Papasakokite daugiau apie lipimą ant stogų.
– Įdomiausia ieškoti kelio. Jis būna arba užslėptas, arba apribotas. Kartais užtenka tik praverti laiptinės duris ir užkopti laiptais iki liuko.
Būna, kad tenka kopti paprastomis kopėčiomis ar pastoliais iš lauko pusės.
– Ką veikiate ant stogų? Filme regime, kad nešiojatės mažas krosneles, verdate kavą, arbatą, valgote, net pasitiesiate pledus – atrodote tarsi kokie šiuolaikiniai stogo aristokratai.
– Pagrindinė mūsų veikla – tiesiog leisti laiką. Tai beveik tas pat, kaip ant pievutės gerti arbatą, – man, pavyzdžiui, maloniau ją gerti ant stogo. Buvo kilusi mintis kurti viršuje (Jonas studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. – Red.), nes ant stogų net ir smegenys, atrodo, kitaip veikia. Būdavo, kad ir knygą čia paskaitydavau tarsi parke.
Man laipiojimas stogais suteikia vidinės ramybės. Pagrindinis variklis – išsikelti sau misiją užlipti. Užplūsta adrenalinas, bet po to viskas nurimsta – pakvėpuoji ir supranti, kad padarei šį tą gera. Pabėgi nuo kitų minčių, užsimiršti.
Šiaip kartais visai įdomu tiesiog pasėdėti ant stogo ir nieko nemąstyti. Seniau, pavyzdžiui, nežinodavau, kur eiti valgyti: nepatiko, kai apačioje visi matydavo, kaip valgau.
Tada supratau, kad galiu užlipti ant stogo ir žmonės nebematys manęs valgančio, o ir maistas atrodys skanesnis.
– Esate studentas, bet stogalipyste užsiimate nuo ankstyvos paauglystės. Kyla klausimas, ar tėvai žino, kuo užsiimate?
– Nežinau. Nesu sakęs: „Mama, aš laipioju stogais.“ Gal nebent išsiduodavau norėdamas kokią gražią nuotrauką nuo stogo parodyti ar kokį nuotykį papasakoti.
Aišku, tėvų nenuraminsi, kad ir kiek tikinsi, jog vaikštai atsargiai. Bet nelaimė gali įvykti bet kur, net ir šaligatviu einantį gali partrenkti automobilis.
– Filme matome, kad vieni veidus rodo, o kiti slepia. Nors jis kurtas ne tiek apie jus, kiek apie santykį su miestu ir laisvės paieškas, vis tiek yra nemaža tikimybė, kad jūsų tapatybė bus atskleista.
– Aš negaliu už visus atsakyti, bet, kaip man atrodo, tai turėtų būti normali veikla – nei mes kam nors kenkiame, nei mes ką nors žalojame, nei mes vagiame.
Jei lipi ant stogo, laikaisi tam tikrų principų, žinai, ką gali daryti ir ko negali. Mes niekada nebandome kenkti kitiems.
Nežinau, man būtų visai smagu, jei laipiojimą stogais legalizuotų: eičiau mieste ir matyčiau žmones ant stogų. Būtų smagu, jei visi pakiltume ant stogų, – būtume šiokie tokie bendraminčiai, jausčiausi atviresnis prie jų.
– Dabar jūs esate gana jauni. Ar įsivaizduojate save laipiojantį stogais vėliau, kai suaugsite?
– Žinoma. Kitaip nė negali būti. Aš negaliu nuobodžiai sėdėti – galva gali sprogti. Man reikia visąlaik ko nors ieškoti.
Balandžio 14–18 d. programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ bus rodoma Vilniuje kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Programą lydės susitikimai ir pokalbiai su filmų kūrėjais.
Trumpi žvilgsniai į žmogų ir aplinką
Programoje „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ numatyta rodyti penkis filmus.
„Betono vaikai“ (rež. S.Baradinskas, 2026 m.) – tai trumpametražis filmas apie Lietuvos sovietinių daugiabučių rajono kiemuose augusius vaikus, kuriems trūko tėvų dėmesio ir meilės, jie kiekvieną dieną bandė išgyventi ir išsilaisvinti nuo smurto gatvėse.
„Pravažiavus Napoleono kepurę“ (rež. A.Balčiūnas, 2025 m.) – juosta pasakoja apie tai, kaip sūnus pasiima savo tėvą iš psichiatrijos ligoninės ir parveža jį namo pas senelius. Tėvas stengiasi atkurti jų santykius, bet sūnus, kaip ir seneliai, lieka jam abejingas. Jie praleidžia dieną kartu.
„Loving“ (rež. V.Tučkutė, 2026 m.) – istorija apie Adelą ir Beną, du nepažįstamuosius, kurių trumpas susitikimas Lietuvoje virsta švelniu, bet giliu ryšiu.
„Konduktorių gatvėje“ (rež. G.Regina, 2026 m.) – filmas apie tai, kaip ieškodama močiutės namo jauna moteris sugrįžta į senąjį Vilnių – miestą, kuriame praeitis sparčiai nyksta ateities labui.
„Antrasis miestas“ (rež. K.Savickaitė, 2026 m.) – pasakojimas apie keturis draugus, kurie, ieškodami laisvės pojūčio ir pabėgimo nuo kasdienio chaoso, klajoja po daugeliui nepasiekiamas Vilniaus Senamiesčio vietas.