Ne paslaptis, kad šiuo amatu besižavinčių žmonių yra nesuskaičiuojama daugybė, tačiau kone kiekvienas jų turi savitą istoriją, požiūrį ir išskirtinį kūrybinį braižą, atsiskleidžiantį jų įamžintuose kadruose.
Tą puikiai įrodo ir fotomenininkės, laisvai samdomos fotografės Ingos Dingos darbai, kurie ne vieną priverčia sustoti ir pamąstyti, kokia paslaptis slypi už kadro ribų.
Ingos darbai žavi išskirtine tamsia estetika, kurioje subtiliai persipina kasdienybės detalės ir melancholija. Jos užfiksuoti kadrai – tikri meno kūriniai, tarsi priverčiantys ištrūkti realybės ir įtraukiantys į sapnišką, lengvai mistišką pasaulį, kur įprasti vaizdiniai įgauna naujų atspalvių.
„8 kambarys“ narys D. Alejūnas – apie netikėtą šlovę instagrame, svajonių namus ir meilę
Kviečiame iš arčiau susipažinti su Vilniuje gyvenančia fotomenininke Inga. Naujienų portalui Lrytas ji atsivėrė ne tik apie tai, kas ją labiausiai žavi šioje profesijoje, bet ir atvirai pripažino apie kartais varginančią šio darbo pusę.
– Inga, kaip prasidėjo jūsų draugystė su fotografija? Ar prisimenate tą pirmą kartą, kai į rankas paėmėte fotoaparatą?
Susiję straipsniai
– Pirmo karto tikrai neprisimenu, bet tai buvo ankstyvoje vaikystėje. Turiu tokią nuotrauką, kurioje aš įamžinta, kai man buvo maždaug 10 metų.
Jau tada rankose iš pažiūros užtikrintai laikiau juostinį fotoaparatą. Visgi tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes vėliau ne kartą fotografiją atradinėjau iš naujo.
– Tikriausiai ne iškart supratote, kad fotografija yra jūsų kelias? Galbūt norėjote pasukti kitur?
– Ne tik norėjau, bet ir buvau pasukusi nuo fotografijos gana toli. Baigiau teisės studijas, po to spėjau padirbėti ir buhaltere, ir valstybės tarnautoja, ir teisininke. Buvau ir komercinės įmonės direktorė.
Visgi atrodo, kad tik neseniai subrendau iki to, kad kai manęs paklausia, kokia mano profesija, aš atsakau, jog esu fotografė.
Artimesnė pažintis su fotografija prasidėjo tada, kai dirbau nekilnojamojo turto agente. Tada nusipirkau veidrodinį fotoaparatą darbui, bet nemokėjau juo naudotis.
Teko ieškoti informacijos internete ir taip patekau į vieną internetinę svetainę, kurioje patarimais dalijosi žmonės iš fotografų bendruomenės. Atsirado žmonės, kurie mane įkvėpė domėtis fotografija giliau – jų dėka esu ten, kur esu.
– Sakykite, o kas dabar labiausiai jus žavi šiame darbe?
– Mane labai žavi laisvė kurti ir turėti savo požiūrį. Šiame darbe aš tikrai neįkrentu į monotoniją (šypsosi).
– Turbūt sutiktumėte, kad kiekvienoje profesijoje pasitaiko nemalonių ar erzinančių dalykų... Kokios patirtys dirbant fotografe jums būna sunkiausios?
– Trumpai tariant, man sunkiausi yra du dalykai. Pirmiausia tai yra fizinis nuovargis, o antra – baimė neatitikti klientų lūkesčių.
– Bijote neatitikti klientų lūkesčių… O ar yra buvę kokių nors istorijų, kai taip nutiko? Kaip tada jautėtės?
– Iš tikrųjų, jei toks atvejis ir buvo, dabar aš jo negaliu prisiminti. Atrodo, kad galiausiai visuomet pavykdavo sukurti teigiamai arba net labai teigiamai vertinamą rezultatą.
Kartais suprantu, kiek projektas išties patiko užsakovui tik tada, kai jis vis sugrįžta su naujais užsakymais. Arba tada, kai mano nufotografuoti žmonės metų metus laiko kartu sukurtus portretus kaip savo socialinių tinklų paskyrų profilio nuotraukas.
Labai tą vertinu, tačiau tai man netrukdo smarkiai jaudintis prieš kiekvieną naują fotografavimą. Automatizmas ir stora oda man taip ir neišsivystė, tačiau galbūt tai gerai, galbūt dėl to rezultatas gaunasi gyvas.
– Ar tie sunkūs momentai kada nors privertė sau pasakyti, kad šis darbas neteikia malonumo?
– Jei atvirai, tai yra darbas, kaip ir visi kiti. Jame taip pat būna sunkumų ir nemėgstamų momentų…
Man asmeniškai sunkiausia būna tada, kai tenka praleisti ilgas valandas prie kompiuterio redaguojant nuotraukas.
– Neabejoju, kad per visą savo karjerą užfiksavote daugybę nuostabių akimirkų… Sakykite, galbūt yra ta vienintelė nuotrauka, kurią visuomet prisimenate kaip savo mėgstamiausią? Jei tokia yra – kuo ji jums ypatinga?
– Tikrai neturiu tos vienintelės, nuostabiausios nuotraukos, bet tikiuosi, kad jos dar ilgai nebus… Neturiu net ir trijų ar penkių mėgstamiausių nuotraukų. Manau, ne pirmą kartą tenka atsakyti į šį klausimą, o atsakymo vis nėra.
Galbūt man atrodo, kad jeigu pripažinčiau kažkurį kadrą išskirtiniu, geriausiu, taip užsidėčiau sau „lubas“ ir nieko geresnio nebesukurčiau.
Manau, mėgstamiausią kadrą galėsiu išsirinkti tik tada, kai žinosiu, kad daugiau niekada nebefotografuosiu.
– Inga, o ką jums labiau patinka fotografuoti – žmones, gamtą, įvykius? Ir kodėl?
– Sunkus klausimas… Iš tiesų, neturiu tokios vienos mėgstamos temos, viskas priklauso nuo aplinkybių.
Visada norisi, kad nuotraukoje pavyktų įamžinti kažką unikalaus, nesikartojančio – tada man tai kelia džiugesį.
– Sakykite, ar yra toks fotografas, kurį laikote autoritetu? Kuo jis jus žavi?
– Autoritetų aš turiu daug, bet ir jie ne visada teisūs… Man, be abejonės, daro įtaką kitų fotografų darbai. Kartais jie yra paveikesni, jei pažįstu autorių gyvai, nors pasitaiko, jog nuo to įspūdis tik nukenčia.
Neslėpsiu, galiu paprašyti savo artimųjų patarimo dėl nuotraukų, nors ne visi mano „ekspertai“ yra fotografai. Kartais labiau pasikliauju intuityviu vaiko žvilgsniu, nei profesionalo rėmais.
– Ne paslaptis, kad dažnai fotografų darbai skiriasi pagal jų stilių. Kaip pavadintumėte savo fotografavimo stilių ir kiek laiko prireikė, kad jį atrastumėte?
– Manau, vis dar esu paieškose. Bet kažkas iš draugų man yra pasakęs, kad visas mano nuotraukas jungia smalsumas. Turbūt geresnio paaiškinimo apie tai, koks yra mano stilius, neturiu.
– Vis dažniau galima matyti, kad nuostabios nuotraukos gimsta tiesiog darant jas telefonu, tad profesionalios įrangos net neprireikia. Kaip manote, ar telefonas gali pakeisti fotoaparatą?
– Manau, kad tikrai taip, juk fotoaparatas yra viena iš telefono funkcijų. Apskritai, geriausias fotoaparatas tas, kuris yra su tavimi ir veikia.
Nemanau, kad kitų rūšių fotoaparatai tiesiog išnyks – visada bus specifinių techninių arba meninių poreikių, tačiau buityje – darbe, namie, kelionėse – telefonas jau kurį laiką yra universalesnis ir patogesnis įrankis, nei atskira fotokamera. Manau, ši tendencija vystysis vis labiau.
– Inga, dalyvaujate naujienų portalo Lrytas konkurse „Kadro meistrai“. Ką jums reiškia ši galimybė ir ar nebuvo sunku atrinkti nuotraukas?
– Tokiame konkurse dalyvauju jau antrą kartą. Per abu kartus pridariau ne šimtus, o tūkstančius nuotraukų…
Iš tiesų, atrinkti geriausius kadrus buvo reikalų… Žinote, atsirinkti geriausius kadrus iš savo nuotraukų yra žymiai sudėtingiau nei išsirinkti favoritus iš svetimų fotografijų.
– Turėjote galimybę išbandyti ir naująjį „Xiaomi“ telefoną „Xiaomi 17 Ultra“. Kokia jūsų patirtis su šiuo įrenginiu?
– Na, aš jau metus naudojuosi „Xiaomi 17 Ultra“ pirmtaku – „Xiaomi 15 Ultra“, kurį man pavyko laimėti praeitų metų konkurse „Kadro meistrai“. Jau tada aš patyriau pirmąjį šoką dėl kokybės šuolio, lyginant su mano anksčiau naudotais telefonais.
Tai buvo kitas detalumo lygis, kita galimybė priartinti toli esančius objektus. Ir tai galima padaryti kokybiškai, neprarandant informacijos.
Naujasis modelis ypač nustebino savo kokybe naktinėje fotografijoje. Galima labai kokybiškai, be jokių triukšmų, su pačiomis smulkiausiomis detalėmis, neprarandant nei tamsiausių vietų, nei šviečiančių elementų ir spalvų, nufotografuoti be štatyvo, tiesiog iš rankų, bet kurį naktinį siužetą. Tai yra tikrai įspūdinga.
– Nepaisant to, kokiu įrenginiu fotografuojate, kaip turėtų atrodyti jūsų svajonių kadras? Kas jame būtinai turėtų būti, o ko – griežtai ne?
– Sakyčiau, svajonės turi būti tokios, kurių nemoki tiksliai apibūdinti. Jeigu labai aiškiai moki apibūdinti svajonę, tai ne svajonė, o planas.
Būtent todėl man atrodo, kad suplanuoti svajonių kadrą yra neįmanoma. Svajonių kadras turėtų nustebinti.
