Tikriausiai retas teatro mylėtojas nežino garsiojo W. A. Mozarto kūrinio, kuris pirmą kartą buvo parodytas prieš 240 metų. Įvairios interpretacijos buvo rodytos ne tik žymiausiuose pasaulio teatruose, bet ir Lietuvoje.
Tačiau šį kartą į spektaklį, dėl kurio įsimylėjo teatrą, V. Streiča pažvelgė kitomis akimis, o istorija, kaip gimė pavasarį kauniečius traukiantis pasirodymas, ji pasidalijo su naujienų portalo Lrytas skaitytojais.
Nuo rudens KVMT prisijungė prie „Norfos“ globojamų kultūros įstaigų. Tai teatrui – išskirtinė galimybė, reiškianti, kad dabar premjeros dar spalvingesnės.
Režisierius O. Koršunovas: teatras gali giliau pažiūrėti į žmogų ir žmogiškumą
„Šiais laikais svarbus yra požiūris. „Norfa“ žiūri į kultūros įstaigas ir pagal savo galimybes prisideda prie jų veiklos“, – anksčiau gražių žodžių prekybos tinklui negailėjo teatro vadovo pavaduotojas Rimantas Lekavičius.
Suprasdama meno ir kultūros svarbą, „Norfa“ aktyviai prisideda prie šios šakos puoselėjimo šalyje, todėl šį kartą kviečiame susipažinti su naujausiu KVMT komandos darbu.
Susiję straipsniai
– Kovo pabaigoje KVMT pasirodė šio pavasario premjera „Figaro vedybos“. Teatre esate kūrusi ne vieną pastatymą, kuo šis jums ypatingas, kitoks?
– Mano kelias teatre prasidėjo būtent nuo „Figaro vedybų“, kai būdama septyniolikos pamačiau spektaklį. Jį žiūrėdama pagaliau suvokiau, ką noriu veikti gyvenime. Tada visiškai įsimylėjau teatrą. Todėl galiu sakyti, kad šis pastatymas man yra toks švelnus sentimentas, sugrįžimas į jaunystę.
Tuomet tai buvo ne opera, o spektaklis – labai efektingas, žaismingas ir be galo juokingas. Tikriausiai būtent tada manyje ir užsikodavo tas teatro genas: spalvingumas, komiškumas, energija ir vizualumas.
Vėliau, kai pradėjau dirbti pedagoginį darbą VDU Muzikos akademijos Operos studijoje, teko artimiau susidurti su W. A. Mozarto opera. Įsimylėjau ne tik ją, bet ir patį W. A. Mozartą kaip muzikinį dramaturgą. Atrodo, jis tiesiog tave veda, tereikia eiti iš paskos ir išpildyti tai, ką jis yra parašęs.
Viskas yra muzikoje: santykiai, veiksmas, visa tai, kas vyksta scenoje. Tai labai turtinga opera, kurios siužeto neįmanoma atpasakoti keliais sakiniais. Man tai viena veiksmo tankiausių operų.
– Užsiminėte, kad šiame spektaklyje reikia tiesiog sekti tai, kas parašyta. Šį kūrinį žino net tie, kurie teatru domisi mažai. Ar pavyko pridėti savo potėpį, savitumą, kurio kituose pastatymuose galbūt nepamatytume?
– Man buvo svarbu ne iliustruoti XVIII amžiaus. Šiais laikais „senjoro teisė“ yra sunkiai suvokiamas dalykas. Šiuolaikiniam žiūrovui, neturinčiam muziejinio įsivaizdavimo apie tai, ką reiškia būti aristokratu ir turėti valdžią, sunku iki galo pajusti tas problemas.
Todėl šiandien turime ieškoti, kur slypi absoliuti galia, kuri įsivaizduoja, kad gali daryti bet ką, o jai pavaldūs žmonės tiesiog priklauso. Tai klausimas apie žmogiškąjį orumą, apie žmogų, kuris yra priverstas laviruoti santykyje su valdžia.
Dėl šios priežasties veiksmą perkėliau į šiuolaikinį Lotynų Amerikos galios pasaulį, kuriame ginklas, pinigai ir baimė tampa valdžios kalba.
Tai gana tiesmuka, tačiau kadangi tai komedija, toks sprendimas leidžia išlaikyti kūrinio nervą ir parodyti, kad jis pulsuoja šiandien.
– O kaip kūrybinis procesas? Po jo seka repeticijos, tai ilgas kelias. Ar teko susidurti su iššūkiais, kol spektaklis išvydo dienos šviesą?
– Iššūkių statant operą būna visada, ypač kai susiduria balsas ir režisūra. Kadangi kūrinį statėme lietuvių kalba, kad žiūrovui būtų lengviau suprasti, o situacijos ir santykiai čia nuolat keičiasi, tai kėlė papildomų uždavinių.
Šioje operoje labai daug informacijos – ansambliuose, finaluose, rečitatyvuose. Kadangi žodis skamba lietuviškai, turime labai tiksliai sekti tai, kas sakoma, ir viską pateisinti veiksmu. Tai reikalauja didelio tikslumo.
Solistams prioritetas visada yra muzika: jie turi sekti dirigentą ir puikiai mokėti medžiagą. Tas koordinacijos kelias, kol viskas susijungia į visumą, yra ilgas, varginantis ir sudėtingas. Tačiau operoje tai įprasta.
Man asmeniškai tai buvo labai sunkus laikotarpis. Likus trims savaitėms iki premjeros, mirė mano tėvelis.
Esu be galo dėkinga visiems aplinkiniams ir visam kolektyvui, kurie buvo šalia manęs. Tai grąžino mane į gyvenimą ir padėjo užbaigti šį spektaklį.
– Kaip režisierei, kas jums yra svarbiausia kuriant tokio tipo darbus? Į ką būtina atkreipti dėmesį, kad kūrinys pasiektų žiūrovą?
– Manau, tai priklauso nuo kiekvienos medžiagos, bet svarbiausia – rasti joje kažką asmeniško. Jei nerandi asmeninio sąlyčio taško, turbūt neverta nė pradėti. Tai yra ta ugnelė, nuo kurios užsikuria visas laužas. Tik tada gali uždegti kitus.
Mūsų pastatymų specifika tokia, kad dirbame su milžiniškais kolektyvais: orkestru, solistais, choru, baletu. Viską sujungti ir sudėlioti logistiką reikalauja milžiniškos vidinės energijos. Be vidinio tikėjimo tuo, ką darai, tokio masto darbas tiesiog neįmanomas..
– Kokį lūkesį turite žiūrovui? Ką norėtumėte, kad jis išsineštų po spektaklio?
– Supratau, kad kiekvienas žiūrovas spektaklį mato savaip. Man norėtųsi, kad jis išeitų ne tik pralinksmintas, bet ir pajutęs, kad po šios operos komedija slypi gana aštrus pasakojimas apie valdžią, manipuliaciją ir žmogiškąjį orumą.
Aš šiek tiek pakeičiau finalą. Originale grafas iš esmės lieka nenubaustas, tačiau man pasirodė svarbu šį akcentą pergalvoti.
Gyvename laiku, kai galia pernelyg dažnai atsiejama nuo atsakomybės, o nebaudžiamumas tampa beveik įprasta būsena. Todėl norėjosi, kad spektaklio pabaigoje atsirastų aiškesnė moralinė perspektyva.
Remdamasi savo kuriamo sceninio pasaulio logika, leidau sau grafą nubausti. Ne dėl išorinio efekto, o todėl, kad šiandien man atrodo svarbu priminti labai paprastą, bet vis rečiau išgirstamą dalyką: valdžia neatleidžia nuo atsakomybės. Norėčiau, kad žiūrovas iš spektaklio išsineštų ne vien pramogą, bet ir klausimą, kas nutinka visuomenei, kai blogis nustoja būti įvardijamas, o kaltė nebeturi pasekmių.