„Įvyko stebuklas! Muzikos ir kelyje jį lydėjusių žmonių dėka šis jaunas vyras tapo visiškai kitu žmogumi“, – sakė Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkė Viktorija Vitaitė, savo akimis mačiusi ne vieną tokią istoriją.
Būtent tokios istorijos ir yra tikroji daugiau nei trisdešimt metų trunkančios Viktorijos ir jos bendražygių veiklos esmė. V. Vitaitės kelias prasidėjo nuo muzikos – chorinio dirigavimo studijų, darbo su vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų kolektyvais. Tačiau vienu metu jos gyvenime atsirado žmonės, turintys negalią. Tai buvo laikas iki Lietuvos nepriklausomybės, kai tokie žmonės buvo tarsi nematomi – retai išeinantys į viešumą, dažniausiai gyvenantys uždaroje aplinkoje. Nedidelė grupė tėvų kreipėsi su paprastu prašymu – padėti jų vaikams muzikuoti. Tai tapo pradžia.
„Mes supratome, kad jiems reikia ne tik muzikos. Reikia bendrystės, reikia erdvės būti tarp žmonių“, – prisiminė Viktorija. Taip gimė klubas „Guboja“, kuris netrukus subūrė apie šimtą žmonių. Viskas vyko iš idėjos, iš noro padėti, iš paprasto žmogiško ryšio. Muzika tapo pagrindine ašimi, aplink kurią ėmė kurtis ne tik veikla, bet ir bendruomenė.
Susiję straipsniai
„Muzika yra universali kalba. Net žmogus, kuris nekalba, per ją gali bendrauti“, – sakė ji. Ir tai nėra teorija – tai patirtis, patvirtinta daugybės žmonių gyvenimų. Muzika padeda nusiraminti, susikaupti, išreikšti emocijas, stiprina psichologinę būseną. Ypač tai svarbu intelekto negalią turintiems žmonėms, kuriems per garsą ir ritmą atsiveria naujos galimybės pažinti pasaulį ir save.
Tačiau svarbiausia – muzika keičia gyvenimo kokybę. Vaikai, kurie anksčiau buvo laikomi „nurašytais“, pradeda atsiskleisti, mokosi kalbėti, bendrauti, pasitikėti savimi. Keičiasi ne tik jie – keičiasi ir jų šeimos.
„Kai staiga pamatai, kad tavo vaikas gali, kad jis atsiskleidžia, tai yra nepaprastas jausmas. Gera matyti, kad muzikos dėka vaikai tarsi iš naujo atranda gyvenimo prasmę, tuo, žinoma, džiaugiasi ir jų šeimos – pamato, kad vaikas nėra „nurašytas“. Nekalbantys vaikai pradeda kalbėti, geba susikaupti, gerėja jų psichologinė būklė ir panašiai.
Juk turime ir puikios pasaulinės patirties – žinome nepaprastai gabių džiazo ir populiariosios muzikos muzikantų su negalia, pianistų ir kitų muzikantų. Tokių talentų turi ir Lietuva, jų dėka mūsų „Perliukų“ konkursas-festivalis jau yra pakylėtas į gana aukštą meninį lygį“, – teigė Viktorija.
Šiandien šios istorijos susijungia konkurse-festivalyje „Perliukai“, kuris kas trejus metus apkeliauja Lietuvą ir suburia talentingus vaikus bei jaunimą su negalia ir be jos. Čia jie ne tik pasirodo scenoje – jie susitinka, bendrauja, kuria ryšius. „Kai jie pamato, kad nėra vieni, gimsta naujos idėjos, draugystės, projektai“, – džiaugėsi Viktorija.
N.Sevastjanovienės nuotr.
Neseniai pasibaigusiame konkurse-festivalyje, kuris vyko jau šeštą kartą, dalyvavo daugiau nei 500 atlikėjų iš visos Lietuvos. Regioniniai renginiai vyko Alytuje, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Raudondvaryje (Kauno raj.), o geriausieji susitiko sostinėje – baigiamuosiuose koncertuose. Balandžio 20-ąją Vilniaus Lenkų kultūros namuose ir balandžio 21-ąją Valdovų rūmų muziejuje skambėjo muzika, kuri buvo daugiau nei pasirodymai – tai buvo kelionės, darbo ir tikėjimo rezultatas.
Scenoje kartu su jaunaisiais atlikėjais pasirodė ir profesionalai – džiazo muzikantas ir kompozitorius Liutauras Janušaitis su savo grupe, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos akordeonų orkestras, Molėtų meno mokyklos mušamųjų ansamblis ir kiti kolektyvai. Tai ne atsitiktinumas – nuo pat pradžių buvo siekiama, kad šie žmonės būtų ne atskirti, o veiktų kartu su profesionalia scena, augtų joje ir jaustųsi jos dalimi.
Juk šis konkursas-festivalis – įtraukus renginys, kuriame turintys ir neturintys negalią talentingi, gabūs, muzikai vaikai, jaunimas debiutuoja, atskleidžia muzikinius gebėjimus, bendradarbiauja, įgyja kūrybinės, koncertinės patirties. Tuo pačiu jie kuria bendraminčių bendruomenę, kuri siekia veiksmingai įsilieti į kultūrinį šalies gyvenimą.
N.Sevastjanovienės nuotr.
Dalyvių konkursinius pasirodymus čia vertina ir juos konsultuoja profesionalūs muzikantai: operos solistas, LMTA prof. Deivydas Staponkus, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos direktorė, pianistė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė, LMTA dainavimo katedros lektorė, dainininkė Aušra Liutkutė Povilaitienė, LMTA prof., pianistė Aleksandra Žvirblytė, kiti žymūs atlikėjai.
Vienas ryškiausių konkurso pokyčių – vis jaunėjantys dalyviai. Jei anksčiau į sceną žengdavo paaugliai, šiandien „Perliukuose“ dalyvauja net trejų ar ketverių metų vaikai – darželinukai.
„Kuo anksčiau pradedi, tuo geriau. Net paprasti dalykai – barškučiai, ritmas, judesys – jau yra pradžia“, – sakė Viktorija.
Tokie pirmieji žingsniai tampa pamatu tolimesniam augimui, o svarbiausia – jie leidžia vaikui nuo mažens būti priimtam. Visa ši veikla nėra lengva – ji reikalauja nuolatinio darbo, projektų, pastangų ieškant finansavimo. Tačiau Viktorija apie tai kalba ramiai, tarsi tai būtų neišvengiama kelio dalis. Svarbiausia jai – prasmė.
„Kai matai, kad gali kažką pakeisti, kad žmogus išeina iš namų, atsiskleidžia, gyvena – tame yra didžiulė prasmė. Ir galbūt būtent tai geriausiai apibūdina šią istoriją.
Ne konkursai, ne koncertai, ne apdovanojimai, o tas momentas, kai žmogus, kuris ilgai buvo nematomas, staiga atsistoja šviesoje. Kai jo akys pradeda švytėti. Kai muzika tampa jo balsu“, – sakė Viktorija.