Šiandien D. Matvejevas gali pasigirti ne tik tūkstančiais padarytų kadrų, bet ir ne vienu laimėtu fotografijos konkursu. Panašu, kad jo darbais žavisi ne tik gerbėjai, bet ir patyrę fotografai.
Per savo karjerą Dmitrijus iš arti matė, kaip keičiasi pati fotografija ir su ja susijusios technologijos. Jis atkreipė dėmesį, kad sunkius fotoaparatus pamažu pakeitė kur kas paprastesni ir patogesni sprendimai.
Ne paslaptis, kad dalis fotografų vis dažniau į rankas ima ne tradicinį fotoaparatą, o telefoną, kuris kai kuriems jau tapo pagrindiniu įrankiu akimirkoms fiksuoti. Tiesa, tokią patirtį išbandė ir pats Dmitrijus.
„8 kambarys“ narys D. Alejūnas – apie netikėtą šlovę instagrame, svajonių namus ir meilę
Naujienų portalui Lrytas D. Matvejevas atvirai papasakojo ne tik apie savo įspūdžius fotografuojant telefonu, bet ir apie savo profesijos užkulisius.
Pokalbiu metu jis taip pat atskleidė, jo manymu, svarbiausią taisyklę, kurią turėtų žinoti kiekvienas fotografas.
Susiję straipsniai
Paklausus pašnekovo apie pirmąją jo patirtį su fotoaparatu, jis atsidusdamas pripažino, kad šio klausimo sulaukia itin dažnai.
Dmitrijus nieko neslėpdamas pripažino, kad pirmasis kartas, kai jo rankose atsidūrė fotoaparatas, jam nebuvo niekuo išskirtinis.
„Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmiau dar paauglystėje, kai tėvai jį padovanojo. Kaip ir daugeliui kitų fotografų (ir ne fotografų) – nieko originalaus“, – sakė D. Matvejevas.
Dmitrijus tvirtino niekada neplanavęs tapti profesionaliu fotografu – ši profesija jo gyvenime atsirado tarsi savaime.
Iš tiesų, šis amatas jam tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir, kaip sako jis pats, galimybe savaip stebėti pasaulį.
„Fotografavimas man yra būdas gyventi ir išgyventi, žiūrėti ir matyti. Tačiau negaliu sakyti, kad visada svajojau tapti profesionaliu fotografu.
Žinote, kartais tam tikri dalykai gyvenime nutinka visiškai atsitiktinai. O kartais – ir visai neatsitiktinai. Matyt, ir man taip nutiko“, – svarstė fotografas.
Paklausus Dmitrijaus, kokie dalykai jį labiausiai žavi šiame darbe, jis nė neabejodamas prakalbo apie fotografijos suteikiamas galimybes.
„Kalbant apie profesiją, man patinka jos teikiama laisvė: kūrybinė autonomija, nuolatinis pažinimas, buvimas stebėtoju, o ne dalyviu.
Taip pat man šiame darbe patinka bendravimas ir bandymas ne tik pamatyti, bet ir suvokti mane supantį pasaulį“, – mintis dėstė A. Matvejevas.
Vis dėlto fotografai, kaip ir kitų sričių atstovai, kartais susiduria su nenumatytais momentais. Ko gero, apskritai būtų sunku surasti tokį darbą, kuriame niekada nekyla iššūkių.
Panašiai kalbėjo ir D. Matvejevas, kuris pripažino, kad dirbant fotografu tenka atsidurti įvairiose situacijose.
Dmitrijus pripažino, kad nemaloniausia būna tada, kai nepavyksta pasiekti norimo rezultato, tačiau kiti netikėtumai darbe jo neišmuša iš vėžių.
„Fotografija yra viena iš komunikacijos priemonių. Mes siunčiame vieni kitiems vizualinę informaciją, bendraujame vaizdų pagalba. Bendravimas vyksta ir kuriant portretą, o kai dirbama pagal užsakymą – bendraujama su užsakovu.
Būna, kad užsakovo ir fotografo vizijos nesutampa, tada tenka ieškoti kompromisų.
Yra klientų frazių, kurios šiek tiek erzina visus profesionalius fotografus. Pavyzdžiui: „Atsiųskite mums visą medžiagą, mes patys atsirinksime“, – pasakojo D. Matvejevas.
Tikriausiai dalis fotografų sutiktų, kad būtent bendravimas su klientais ir dažnai varginantis jų poreikių tenkinimas neretai tampa priežastimi, dėl kurios jie mieliau renkasi fotografuoti gamtą ar tiesiog tai, kas nereikalauja ryšio užmezgimo su klientais.
Savo ruožtu D. Matvejevas pabrėžia, kad fotografo profesija yra labai plati. Tuo jis įsitikino dirbdamas skirtingose srityse – nuo teatro iki reportažinės fotografijos.
„Skirtingos fotografijos sritys skiriasi ne tik fotografuojamais objektais, bet ir darbo metodais bei galutiniu tikslu.
Panašiai kaip ir žmonės, kurių pagrindinis darbas yra rašymas, gali turėti labai įvairias profesijas: poetai, žurnalistai, vertėjai, reklaminių tekstų kūrėjai, techninių tekstų rašytojai ir t. t.
Fotografai taip pat gali būti fotožurnalistai, interjero, architektūros, produktų, mados, vestuvių, reklamos ar portretų fotografai ir t.t.
Reklaminė fotografija nuo fotožurnalistikos skiriasi ne tik technine įranga ir režisūra – ji dažnai reikalauja nemažos komandos.
Dar yra meninė fotografija, kurioje daugiausia laisvės, bet ir pati meninės fotografijos sąvoka yra labai plati.
Mano darbas daug metų buvo susijęs su teatru: fotografavau teatre, teatrui ir apie teatrą, taip pat dirbu akademinės muzikos koncertų salėse, turiu nemažai šiuolaikinio šokio ir šokėjų fotografavimo patirties.
Visur yra sava specifika. Be to, aš dar dirbu savo studijoje, kur dažniausiai fotografuoju žmones, ypač aktorius ir muzikos atlikėjus.
Man patinka tiek režisuojama fotografija studijoje, tiek reportažinis darbas. Mėgstu gamtą, bet peizažų beveik nefotografuoju. O gatvės fotografija man patinka.
Man kadre reikia žmogaus. Dažniausias mano fotografijų objektas yra žmogus fotostudijos erdvėje, koncertų salėje, teatro užkulisiuose arba miesto gatvėse“, – atviravo D. Matvejevas.
Įvairius fotografijos kampus išbandęs Dmitrijus per visą savo karjerą yra padaręs nesuskaičiuojamą daugybę nuotraukų, kuriose įamžintos sustabdytos akimirkos ir unikalios istorijos.
Visgi fotografas pripažįsta, kad pačios mėgstamiausios nuotraukos iš visų išrinkti jis negalėtų.
„Negaliu išskirti vienos vienintelės mėgstamiausios fotografijos – labiau tai nuotraukų ciklai.
Man patinka paskutinė mano paroda „Pianissimo“, vykusi 2025 metais Vilniaus rotušėje. Taip pat man svarbūs ciklai „Tyli šviesa“, „Užkulisiai“, „Aktorės prieš išeinant į sceną“, – apie įsimintiniausius savo projektus užsiminė fotografas.
Lygiai taip pat neapibrėžtai Dmitrijus apibūdino ir savo fotografavimo stilių: „Iš tiesų, man pačiam būtų sunku ką nors pasakyti apie savo stilių ar braižą. Daug kas priklauso nuo žanro, konkrečios užduoties ir tikslo.“
Pokalbiui pasisukus apie fotografijos įrangą, tarp kurios šiais laikais vis dažniau atsiranda ir išmanusis telefonas, D. Matvejevas pasidalijo nuomone apie tai, ar jis gali atstoti fotoaparatą.
„Kai kur tai jau įvyko. Atsimenu azijiečių turistų grupes, kur kiekvienas ant kaklo turėdavo pasikabinę po „Canon“ ar „Nikon“. Tai liko praeityje – dabar jie visi fotografuoja telefonais.
Supratau, ką telefonas gali gerose rankose, kai pirmą kartą pamačiau V. Kinčinaičio „mobilofotografijas“. O dar prieš tai pasirodė R. Danisevičiaus albumas, sudarytas tik iš nuotraukų, darytų telefonu. Na, o aš pats ilgą laiką telefono kamerą naudojau tik kaip užrašų knygutę, ne daugiau“, – dėstė fotografas.
Iš tiesų, šį požiūrį D. Matvejevas patikrino praktiškai, dalyvaudamas naujienų portalo Lrytas konkurse „Kadro meistrai“. Dmitrijus turėjo galimybę trumpam iškeisti savo pagrindinę darbo priemonę – fotoaparatą – į naująjį „Xiaomi 17 Ultra“ telefoną.
„Dalyvauti konkurse „Kadro meistrai“ sutikau dėl kelių priežasčių. Buvo įdomu pabandyti mieste rasti įdomių kadrų fotografuojant tik telefonu – anksčiau to nedarydavau.
Deja, dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių fotografavau tik porą dienų. Per tą laiką bandžiau sužinoti, ką galima sukurti su „Xiaomi 17 Ultra“ pagalba“, – aiškino jis.
Nors išbandyti naują įrenginį Dmitrijus daug laiko neturėjo, jis nė nedvejodamas tikino, kad naujasis „Xiaomi 17 Ultra“ paliko didžiulį įspūdį.
„Šis telefonas mane labai nustebino. Pamačiau, kiek daug paaugo telefonų galimybės.
Nespėjau išbandyti visų funkcijų, tačiau priartinimas (zoom) ir naktinis režimas, mano manymu, yra fantastiški“, – pasakojo fotografas.
Galiausiai D. Matvejevas pabrėžė svarbią taisyklę, kurią, jo manymu, turėtų atminti kiekvienas fotografas.
„Noriu pabrėžti, kad tiek fotokamera, tiek telefonas yra tik įrankiai.
Yra toks senas anekdotas: „Jei įsigijai gerą fotoaparatą – tapai fotografu, bet jei įsigijai gerą smuiką – tu tik tiesiog turi smuiką“, – šyptelėjo A. Matvejevas.