Prieš koncertą įvyko susitikimas su muzikologe dr. Jūrate Katinaite, kuri pristatė šio kūrinio unikalumą laikmečio kontekste. Devintojoje simfonijoje, kurios premjera įvyko 1824 m. Vienoje, L. van Beethovenas, jau beveik apkurtęs, pirmą kartą muzikos istorijoje panaudojo balsus – keturi solistai ir choras paskutinėje, ketvirtojoje, simfonijos dalyje dainuoja įžymiąją Friedricho Schillerio poemą „Odė džiaugsmui“, todėl ji kartais vadinama „Džiaugsmo simfonija“. Joje L. van Beethovenas savaip traktavo tradicines formas, taip pat vietomis sukeitė Scherzo ir Adagio dalis. Kaip teigė J. Katinaitė, kompozitoriaus novatoriškumas kilo iš jo vidinio manifesto, atsisakant noro įtikti ir skelbiant muzikines idėjas, pranokusias savo laiką.
Ši simfonija, laikoma Vakarų klasikinės muzikos šedevru, yra viena dažniausiai atliekamų simfonijų pasaulyje, gausu jos įrašų. Koncerto vedėja Laūra Karnavičiūtė maloniai pabrėžė, jog šį kūrinį būtina išgirsti gyvai bent kartą gyvenime. Gyvas atlikimas leido stebėti simfonijos muzikinės minties tėkmę ir skatino visapusišką muzikos patyrimą.
Nuo pirmosios dalies pradžios taktų, tarsi gimstančių iš niekur ir vedančių į didingą pagrindinę temą, maestro G. Rinkevičius išpuoselėtais mostais skleidė L. van Beethoveno genialumo pradą. Pirmosios dalies nenuspėjami, tačiau įtraukiantys teminiai kontrastai, antrosios dalies ritmiškai sustyguotas gaivališkumas ir pastoraliniai motyvai, trečiosios – lyrinis, pakylėtas melodingumas vedė link triumfuojančio finalo. Jo pradžioje nuskambėję buvusių dalių motyvai pamažu virto pagrindine „Odės džiaugsmui“ tema.
Susiję straipsniai
„O bičiuliai, nereikia šių garsų! Verčiau užtraukim malonesnę, džiaugsmingesnę dainą!“ – užtikrintu balsu skelbė baritonas K. Smoriginas (vertimas iš vokiečių kalbos Juozo Macevičiaus). Originalo kalba atlikto finalo pagrindinė tema nuosekliai rutuliojosi į ekstazišką simfonijos prigimtį. Solistų ir choro balsais atskleistas žodinis naratyvas priartino kūrinio esmę – kreipimąsi į džiaugsmą ir jo skleidžiamą šeimos bei brolybės šventumą. J. Katinaitės teigimu, pagrindinė finalo melodijos tema savo paprastumu ir suprantamumu jau sukūrimo laiku tarsi skelbė humanistines, demokratines idėjas, o 1985 m. simfonijos finalo preliudas buvo oficialiai pripažintas Europos Sąjungos himnu.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su maestro G. Rinkevičiumi priešakyje koncerte sukūrė brandžią simfonijos interpretaciją, pasižymėjusią gyva ir raiškia muzikinės minties artikuliacija, teminių ir dinaminių kontrastų bei visumos dramaturgijos išpildymu. Solistai G. Bukinė, G. Kupšytė, K. Kašiuba ir K. Smoriginas, kurių partijos niveliavosi tarp solo, duetų, tercetų ir kvarteto, išpuoselėto profesionalumo dėka muzikiniu ir poetiniu tekstu įprasmino idėjas, apie kurias iki finalo buvo galima tik numanyti. Galiausiai, Kauno valstybinio choro narių skaidrūs balsai užpildė šio monumentalaus kūrinio dėlionę, atskleisdami L. van Beethoveno muzikos didingumą.
Net trys šių gausių muzikų pajėgų L. van Beethoveno Devintosios simfonijos atlikimai – rugsėjo 24 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, rugsėjo 25 d. LVSO koncertų salėje ir rugsėjo 26 d. Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje – žymi norą ne tik skleisti iki šiol aktualią ir novatorišką muziką, tačiau tampa įžanga į artėjančias orkestrui ir Lietuvai reikšmingas datas. Šių metų lapkričio 18–29 orkestras išvyksta gastrolių į Vokietiją, 2027 m. Lietuva pirmininkaus ES Tarybai, tais pačiais metais prasidės Lietuvos ir Vokietijos kultūros sezonas.
Orkestro generalinis rėmėjas – „Norfa“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.