Spalio 1-ąją atsitiko kitaip.
Dar neprasidėjus pirmajam gyvam numeriui, Rimvydo Žigaičio fanfaros paskelbė šventę ne iš Filharmonijos scenos. Filmuotame siužete iš skirtingų Vilniaus senamiesčio vietų skambantys fanfarų motyvai pamažu artėjo prie Filharmonijos, kol pasiekė salę. Scenoje tuo metu jau buvo pasirengę pirmieji atlikėjai. Ekrane skambėjusios muzikos tėkmę iš karto perėmė Jurgitos Kazakevičiūtės vargonai.
Jeano Langlais „Viduramžių siuitos“ finaliniai „Šlovinimai“ tapo tikra vakaro introdukcija – iškilminga, erdvi, sutelkianti. Po jų – Antonio Vivaldi „Gloria“, „Ąžuoliukas“ ir „Musica humana“. Juk ir pats žodis Gloria atrodo beveik programinis: šventė buvo pradėta ir netikėtai, ir pakiliai.
Renginio įžanga atskleidė vieną svarbiausių vakaro sumanymo bruožų. Keturių valandų koncertas, kuriame keičiasi solistai, chorai, kameriniai ansambliai, penkiolika violončelių, džiazo grupė ir du orkestrai, savaime dar netampa dramaturgiškai patrauklia visuma. Veikiau priešingai – tokia programa nuolat rizikuoja subyrėti į atskirus, kad ir puikiai atliekamus, numerius.
D.Matvejevo nuotr.
Didžiosios muzikų šventės rengėjai šios rizikos, regis, nevengė, o pavertė ją pačiu koncerto principu: skaitlingą kolektyvą scenoje keičia duetas ar net vienas solistas, po masyvaus, galingo skambesio – skaidrus, kamerinis, po akademiškai tiksliai surašytos partitūros – improvizacija.
Dramaturginį vientisumą padėjo išlaikyti ir keturi vaizdo siužetai. Jie nebuvo dekoratyvinės projekcijos ar jubiliejinė kronika, įterpta tarp muzikos numerių. Kai atlikėjų sudėčiai pakeisti reikėdavo daugiau laiko, salėje veiksmas nenutrūkdavo.
Archyviniai kadrai ir pačių muzikų pasakojimai atverdavo Lietuvos muzikų sąjungos istorijos ir dabarties fragmentus, o techninis scenos pertvarkymas tapdavo beveik nepastebimas. Diktoriaus balsas už kadro išlaikė pasakojimo tempą net tada, kai scenoje muzika trumpam nutildavo.
Pirmasis toks siužetas grąžino prie Lietuvos muzikų sąjungos ištakų – jos bendruomenės, „Muzikos barų“, organizaciją kūrusių žmonių. Tarp jų – šešiolika metų jai vadovavęs kompozitorius R.Žigaitis. Tad po ekrane pasibaigusio pasakojimo Egidijaus Ališausko birbyne suskambusi R.Žigaičio „Ryto melodija“ įgijo kitą prasmę. Muzika pratęsė ką tik išgirstą istoriją be papildomų komentarų.
Po R.Žigaičio „Ryto melodijos“ – Daumantas Kirilauskas ir paskutinės Ludvigo van Beethoveno fortepijoninės sonatos pirmoji dalis. Dainingą lietuvišką miniatiūrą pakeitė dramatizmas, aštrūs dinaminiai kontrastai ir veržlus Allegro con brio ed appassionato.
Klaipėdietės Rita Petrauskaitė ir Audronė Juozauskaitė pravėrė prancūzų operos puslapius. Georges'o Bizet Mikaelos arijoje iš „Karmen“ trečiojo veiksmo lyrinė kantilena neatsiejama nuo vidinės drąsos, o Charles'io Gounod Margaritos Brangenybių arijoje iš „Fausto“ – lengvumas, žaismė, koloratūrinis judrumas. Puikus ansamblinis muzikavimas leido išgirsti ir abiejų arijų charakterių skirtumą: A.Juozauskaitė jautriai sekė solistės frazę, o R.Petrauskaitė įtaigiai perteikė skirtingas Mikaelos ir Margaritos būsenas.
Broniaus Kutavičiaus „Ten ir atgal“ remiasi kompozitoriaus ne kartą naudotu emocinio kilimo ir fatališko nuosmukio iki visiškos rezignacijos principu. Intonaciškai minimali, tačiau ritmiškai įvairi medžiaga iš smuikininko reikalauja koncertinio virtuoziškumo. Profesorės Rūtos Lipinaitytės mokiniui Dovydui Čipliui techniniai sunkumai, regis, jau tėra priemonė B.Kutavičiaus minčiai perteikti. Jaunasis smuikininkas vienas pradėjo ir augino kūrinio įtampą. Kulminacijoje prie jo prisijungė mokytoja.
Audringa publikos reakcija į tyliąją renginio kulminaciją nuosekliai vertė kitą renginio puslapį.
Biržai – „Muzikuokime drauge“ ir Birštonas – vasaros menų akademija – tai prasmingi Lietuvos muzikų sąjungos veiklos puslapiai, atskleisti edukacinei veiklai skirtame siužete. Jauni veidai, pamokų ir koncertų akimirkos, buvusių dalyvių prisiminimai. Profesinė patirtis perduodama pačiu natūraliausiu būdu – dirbant ir muzikuojant drauge.
Pažintis, užsimezgusi Davido Geringo meistriškumo pamokose ir Šiauliuose vykusiame Sauliaus Sondeckio konkurse, natūraliai atvedė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos ansamblio „TOP“ jaunuosius muzikus į šią šventę. Jų atliktą Manto Šidlausko „Stiklo planetą“ dešimčiai violončelių pratęsė Ramutė Kalnėnaitė su savo buvusiais mokiniais – skambėjo Vasily Stepanovo „Verdianos“ pirmoji dalis pagal Giuseppe Verdi „Traviatą“. D.Geringo meistriškumo pamokos, R.Kalnėnaitės pedagoginė mokykla – profesinės patirties tęstinumo čia nereikėjo aiškinti.
Šioje programos vietoje viena Lietuvos muzikų sąjungos veikla tiesiog vedė prie kitos: nuo Biržų ir Birštono edukacinių projektų bei D.Geringo meistriškumo pamokų – iki garso ir vaizdo instaliacijos „TRAVIATA 95“, „Verdianos“ ir Medijų operos teatro.
Veronika ChiChi, Dmitrijus Golovanovas, Janas Maksimovičius ir Vytis Nivinskas – keturi skirtingų metų „Auksinio disko“ laureatai. Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos „Vėjas“ daugeliui tapo ir pačios dainininkės atradimu – laisvos, natūralios scenoje, žaidžiančios balso spalvomis ir improvizacija. Johno Coltrane’o „Living Space“ ir Mileso Daviso „All Blues“ – įsiklausymas, reakcija čia ir dabar, improvizacijos azartas. Ta laisve ir baigėsi pirmoji šventės dalis.
D.Matvejevo nuotr.
Antrąją dalį pradėjo Alytaus muzikos mokyklos simfoninis orkestras „Svajonė“. Orkestro vadovas Vytautas Kiminius Ennio Morricone „Gabrieliaus obojaus“ melodiją atliko birbyne – instrumentu, kurio tembras netikėtai natūraliai tiko šiai muzikai.
Justina Gringytė – alytiškė, šiandien dainuojanti garsiausiose pasaulio operos scenose. Camille’io Saint-Saënso Dalilos arija iš operos „Samsonas ir Dalila“ tarytum sukurta jos sodriam, tamsių spalvų mecosopranui, gebėjimui vienu metu perteikti jausmingumą, aistrą ir vidinę jėgą. G.Bizet Karmen habanera atskleidė kitą solistės temperamento pusę. „Svajonė“ specialiai ruošė šią programą. Jaunųjų muzikantų jaudulys buvo suprantamas: pirmas pasirodymas Nacionalinės filharmonijos scenoje ir dar su J.Gringyte!
Alytiškių klausėsi ir neseniai 90-metį paminėjęs Juozas Domarkas – visi „Svajonei“ vadovavę dirigentai yra jo studentai.
Arturo Márquezo „Dansonas Nr. 2“ – ritmo, spalvų ir temperamento fejerverkas – užbaigė alytiškių pasirodymą.
Alytiškius pakeitė Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestras „Garsas“, vadovaujamas Martyno Bražo. Gioacchino Rossini „Vilhelmo Telio“ uvertiūros finalas iš karto parodė kolektyvo techninį tikslumą, energiją ir pučiamųjų orkestro galimybes.
Kristianas Benediktas pasirinko Richardą Wagnerį – Lohengrino pasakojimą „Tolimoje šalyje“ iš operos „Lohengrinas“. Herojinio tenoro balsui čia reikia ne vien jėgos: ilga frazė, santūrus pasakojimas ir palaipsniui auganti emocinė įtampa reikalauja puikios vokalinės kontrolės.
Viktorija Miškūnaitė pateikė du visai skirtingus moterų portretus – koketišką Giacomo Puccini Miuzetę iš „Bohemos“ ir temperamentingą Imre Kálmáno Silvą. Per keliolika minučių „Garsui“ teko G.Rossini veržlumą keisti R.Wagnerio rimtimi, G.Puccini lyrinį teatrališkumą – operetės čardašo azartu. Šįkart apie orkestro universalumą nereikėjo kalbėti – jį buvo galima išgirsti.
Susiję straipsniai
Artėjant vakaro kulminacijai – iškilminga 2026 metų „Auksinių diskų“ įteikimo ceremonija. Vargonininkė J.Kazakevičiūtė, operos solistė V.Miškūnaitė, džiazo dainininkė Veronika ChiChi, Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestras „Garsas“. Už viso gyvenimo nuopelnus pagerbta kanklininkė ir pedagogė profesorė Lina Naikelienė.
Po apdovanojimų – Juozas Naujalis ir Maironis. Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“, vadovaujamas Imanto Jono Šimkaus, atliko jo rekompozicijas „Už Raseinių, ant Dubysos“ ir „Lietuva brangi“. Gerai pažįstamos melodijos čia nebuvo saugomos kaip neliečiama praeitis – I.J.Šimkus leido joms keistis, neprarandant to, dėl ko jos tapo mūsų kultūrinės atminties dalimi. Tradicija išlieka ne todėl, kad jos neliečiame, o todėl, kad kiekviena karta randa savą būdą ją tęsti.
Georgo Friedricho Händelio „Aleliuja“. Nuo pirmojo Didžiojo muzikų parado 1997 metais skambantis finalas šįkart patikėtas „Adoramus“ ir Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestrui „Garsas“, dirigavo M.Bražas. A.Vivaldi „Gloria“ pradėta šventė pasiekė savo iškilmingą viršūnę.
I.Juodytės nuotr.
Bet Didysis muzikų paradas niekada nesibaigdavo pernelyg rimtai. Po G.F.Händelio – „Funiculì, Funiculà“. Virgilijaus Noreikos pradėtą tradiciją tęsė jo mokinys Kristianas Benediktas. Pritarė atlikėjai ir publika.
Taip baigėsi trisdešimtoji Didžioji muzikų šventė. Vienoje scenoje – Klaipėda, Alytus, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Vilnius, devyniasdešimties metų Lietuvos muzikų sąjungos patirtis ir vis dar gyva šventės tradicija. Muzikuojanti Lietuva.