Spektaklio premjera - vasario 21-ąją. Spektaklyje vaidmenis kuria aštuoni aktoriai, trisdešimtmečių kartos atstovai. Kovų dėl nepriklausomybės metu jie buvo pradinių klasių moksleiviai, o kai kurie dar nelankė mokyklos. „Barikadose“ jie perteikia savo požiūrį į praėjusį laiką analizuodami žiniasklaidoje ir dokumentuose užfiksuotus faktus, įvykių dalyvių ir savo, tegul ir vaikiškus, prisiminimus.
Į istoriją – iš dabarties pozicijų
„Teko girdėti, jog Lietuvoje yra žmonių, sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo. Kuriu šį spektaklį tam, kad išsiaiškinčiau, dėl kokios Lietuvos kovojo lietuviai. Tokia idėja yra rizikinga, bet tik rizika skatina kūrybinę motyvaciją“, – teigė režisierius V.Sylis.
Pagrindinis „Barikadų“ autorius dominantis klausimas – požiūris į istorinę praeitį. Jaunųjų kūrėjų kartai artimiausias jų šalių „aukso amžius“ – Atgimimo laikotarpis.
Viena spektaklio dramaturgių G.Dapšytė sakė norinti patyrinėti istorinius įvykius, kurie lėmė, kokioje šalyje ji gyvena dabar: „Noriu pamėginti suprasti, kodėl mes šiandien taip dažnai linkę save niekinti ir taip ilgimės praėjusio laiko. Noriu prisiminti, kokie tuomet norėjome tapti.“
Baltijos šalims, o ypač Lietuvai, būdinga idealizuoti savo praeitį, nesvarbu, ar tai tarpukaris, ar pagonybės laikai. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje išgyventa tragedija ir laisvės euforija irgi suformavo romantinį praėjusio laiko suvokimą ir vertinimą.
Ar galime šiandien ieškoti kitokio, individualaus santykio su netolima savo istorija? Ką apie ją žinome ir ko nežinome? Ką iš ano laiko atsinešame į dabartį?
Šiuos klausimus pateikia ir atsakymų į juos ieško tie, kurie anuomet buvo dar vaikai. Tai daryti juos skatina noras sužinoti tiesą apie praėjusį laiką.
Mene tiesa visada yra subjektyvi. Spektaklio kūrėjai ir neteigia pretenduojantys į paskutinės instancijos tiesą. Įvykiai, asmenys, epizodai, kurie tapo spektaklio pagrindu, – jų individualus pasirinkimas, požiūris - subjektyvus.
„Žinau, kad tai pirmasis spektaklis apie tuos įvykius (pastarąjį žodį Valteris ištaria lietuviškai. – Aut.). Atgimimas dabar traktuojamas kaip gražus, pakilus – poezijos - laikas. Bet mums reikėjo rasti dramą, tą šekspyriškąjį momentą, o ne groti maršus ir giedoti odes apie tai, kad lietuviai didvyriai, jie sugriovė SSRS. Drama visada verčia žiūrėti ne tik į gražius dalykus.
Kuriant spektaklį buvo labai įdomu sugretinti mūsų ir barikadų laiką. Ir tai tapo pagrindiniu spektaklio siužetu – koks 1991 metų sausio 13-osios įvykių poveikis šiuolaikiniam mūsų gyvenimui, mūsų protams bei širdims, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje. O gal neužima jokios?“
Sakoma, kad rašyti istoriją geriausia pradėti tada, kai miršta paskutinis jos dalyvis. Sausio 13-osios įvykių dalyvių dar minių minios. Ar kūrėjai nesibaimina, jog bus užmėtyti jei ne akmenimis, tai bent beretėmis dėl to, kad „iškraipė“ tiesą, kalba apie tai, ko nematė, neprisimena, išryškina ne tuos herojus?
„Net neabejoju. Statydami „Barikadas“ mes rizikuojame. Bet negalime elgtis kitaip. Man patogu - aš išvažiuosiu į Rygą ir akmenys nepasieks. Teks atkentėti lietuvių komandai“, - nusikvatojo V.Sylis, Latvijoje vadinamas nenuspėjamu provokatoriumi.
Pjesę kūrė visa komanda
Statydamas „Barikadas“ režisierius pritaikė jau ankstesniuose savo spektakliuose išbandytą kolektyvinės kūrybos metodą. Jis ėmėsi temos neturėdamas dramaturginio pagrindo – pjesės. Ji turėjo išsirutulioti dirbant, visai kūrybinei komandai improvizuojant
„Barikadų“ komanda kaupė tam tikrą faktų biblioteką: dirbo archyvuose, sistemino istorinę medžiagą, atrinko retesnes ir gerai žinomas tų įvykių detales. Per repeticijas tiek dramaturgai, tiek režisierius, scenografė ir aktoriai dalijosi savo patirtimis, išgyvenimais, susijusiais su Sausio įvykiais.
Įpusėjus procesui dramaturgai su režisieriumi atrinko įdomiausias idėjas ir pradėjo jas versti dramine medžiaga. Pjesė buvo sulipdyta iš įvairių girdėtų pasakojimų, žiniasklaidoje atspindėtų faktų, prisiminimų. Režisieriui buvo svarbu, kad į pjesę patektų ir pačių aktorių žodžiai, atsirastų asmeninis santykis su istorine praeitimi.
„Man patinka dirbti su žmonėmis, bendrauti, kalbėtis. Ne kelti dideles idėjas, bet kartu ieškoti krypties, kuria turime eiti. Man patinka dialogas, man patinka, kai kas nors pasako „ne“, įrodo, kad tu klysti. Man norisi, kad kūrinyje atsispindėtų subjektyvumas, kad tai būtų ne mano, o mūsų spektaklis.
Man patinka ieškoti to, kas nauja, man patinka būti istoriku, politologu, bet teatre“, – vardijo režisierius, vadinantis savo darbus, paremtus šiuo kūrybos metodu, grupine teatrine esė.
Čia svarbiausia ne veikėjai, ne intriga, teatrinės išraiškos priemonės, bet pats kalbėjimas ir galvojimas pasirinkta tema, dialogas su publika.
Politinės intrigos įdomesnės už jausmų audras
Žodžiai apie istoriką ir ir politologą teatre V.Syliui išsprūdo ne atsitiktinai. Istorija, politika, socialinės temos, net ekonomika, ekologija – jo arkliukas. Apie tai jis kalba savo spektakliuose.
„Politikoje ir istorijoje randu daugiau dramų negu kitose srityse, - tvirtino V.Sylis. – Net Williamo Shakespeare'o kūryboje mane labiau domina ne „Romeo ir Džuljetos“ tipo tragedijos, o jo istorinės dramos, kuriose galima rasti daugybę paralelių su mūsų dienomis.“
O kaip meilė, jausmų audros, aistrų šėlsmas? Juk 29 metai – tikrai dar ne vakaras.
„Pirmaisiais studijų metais kūriau tokius spektaklius. Tačiau vėliau kitur radau įdomių temų, tad ir varau šitą vagą“, – paaiškino režisierius.
Jis prisiminė dar pirmame kurse gautą užduotį – improvizaciją pagal duotą paveikslą: „Man pakliuvo labai paprastas 1986-ųjų piešinys - mergina su radijo aparatu. Ką aš sumaniau? Kad mergina atsisveikino su vaikinu, kuris buvo išvežtas likviduoti Černobylio avarijos padarinių, ir dabar klausosi per radiją, kaip pirmoji pasiuntinių iš Latvijos grupė ten vyksta. Tai buvo spekuliacija, bet mane tokie dalykai domino.“
Dabar V.Sylis, 2010 m. baigęs teatro režisūros studijas Latvijos kultūros akademijoje, jau puikiai pažįstamas gimtojoje šalyje: per pastaruosius trejus metus įvairių Latvijos teatrų scenose sukūrė kelis spektaklius, kurių centre – skausmingi ir „nepatogūs“ Latvijos istorijos epizodai, pristatomi, kaip teigia kritikų, stereotipų ir išankstinių nuostatų nesuvaržyta, subtiliai žmogiška ir netikėtu humoru pratrūkstančia teatrine kalba.
Teatrologė Zane Kreicberga, viename straipsnyje apžvelgdama Latvijos teatro panoramą, konstatuoja, kad „šiuolaikinėje Latvijos dramaturgijoje visiškai nesama kritinio mąstymo. Tie keli šiuolaikiniai spektakliai, kurie dabar rodomi scenose, tik įtvirtina nekaltą tradicinę nuomonę, kad menas privalo spręsti savo nuosavas menines problemas, žadinti emocinius potyrius individo lygmenyje ir kalbėti apie bendrąsias žmogiškąsias vertybes.“
V.Sylis tame straipsnyje minimas tarp tų kelių spektaklių, kuriuose daugiau ar mažiau reiškiasi kritinis mąstymas, autorių.
Neslepia pilietinės pozicijos
„Teatras suteikia galimybę vaizduoti ir tyrinėti tai, kas man kelia nerimą – negyjančias žaizdas ir užslopintas traumas. Man patinka gilintis į teatriškai, atrodytų visai neįdomius klausimus, ieškoti istorijoje prieštarų, paradoksų, įdomios medžiagos kūriniui, o juodas, kartais grubus humoras – tai vienas mano būdų prieiti prie skaudžių dalykų“, – teigia V.Sylis.
Porą jo spektaklių matė ir Lietuvos žiūrovai. Pernai „Sirenų“ festivalyje rodyti „Legionieriai“, atskleidžiantys istorinį faktą - Švedijos vyriausybės įvykdytą legionierių iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekstradikciją į Sovietų Sąjungą. Kaip teigia režisierius, Švedija nežinojo, kaip elgtis šioje situacijoje, taip pat kaip iki šiol Latvija nežino, ką su šiais legionieriais daryti. Šis spektaklis – gyvas dialogas tarp dviejų jaunų aktorių – suomio ir latvio, pateikiantis ne tik istorinius faktus, bet ir jų interpretacijas bei komentarus.
Teatro festivalyje Kaune pernai rodytas „Nacionalinis plėtros planas“ - monospektaklis-paskaita, analizuojanti tikrą politinį dokumentą - Latvijos vyriausybės patvirtintą strateginį planą iki 2020 metų su „ekonominio proveržio“ lozungu. Autoriai V.Sylis ir J.Baluodis pateikia potencialios ekonomiškai sėkmingos ateities paveikslą ir klausia: o kokia bus šio projekto įgyvendinimo kaina globaliu mastu, atsižvelgiant į ekologines grėsme ir socialinį neteisingumą?
Ekologijos temos gvildenamos ir kitame V.Sylio ir J.Baluodžio spektaklyje „Marupytė“. Tai spektaklis po atviru dangumi - pasivaikščiojimas palei Rygoje esančią upę Marupytę, siaubingai užterštą po nelaimingo atsitikimo chemikalų sandėlyje. Siužete pinasi asmeniniai prisiminimai ir istorijos, analogiški įvykiai pasaulyje.
O štai kartu su idėjiniu bendražygiu J.Baluodžiu sukurtame spektaklyje „Visi mano prezidentai“, pasakojančiame apie tris pastaruosius nepriklausomybę atgavusios Latvijos valstybės vadovus, V.Sylis „suvedė sąskaitas“ su prezidente Vaira Vyke-Freiberga.
„Ją mylėjau ir jos neapkenčiau - buvo sudėtingas santykis su ja, ypač dėl Irako, dėl jos pastangų, kad mes ten būtume. Ir sykiu ji labai inteligentiška, galėjo puikiai save pateikti pasauliui. Visa tai man buvo labai įdomu.
Iš pradžių sumanėme dokumentinį spektaklį, dirbome 3-4 mėnesius, o įpusėję supratome, kad negalime būti žurnalistai, mums reikia kai ko daugiau, mums reikia fantazijos, siurrealizmo. Galiausiai sufantazavome, kaip prezidentai būtų elgęsi įvairiose įsivaizduojamose situacijose, ir sukūrėme tam tikrą siurrealistinį farsą. Gal netgi ne tiek spektaklį apie prezidentus, kiek apie visuomenę ir jos lūkesčius“, – vieną savo kūrinių pristatė V.Sylis.
Beje, kai jiedu su Janiu kūrė šį spektaklį, kai kas sakė, kad turės bėdų. Ir ką? Prezidentė V.Vykė-Freiberga spektaklį pažiūrėjo, nebuvo juo patenkinta, bet bėdų nebuvo.
Vienas naujausių režisieriaus pastatymų – „Ne Minskui 2014?“. 2014 metais Minske vyks ledo ritulio pasaulio čempionatas. Europos parlamentas prašė Tarptautinę ledo ritulio federaciją perkelti jį į kitą šalį, nes Baltarusijoje pažeidinėjamos žmogaus teisės ir apribota žodžio laisvė. Federacija paliko teisę kiekvienai šaliai pačiai apsispręsti, ar boikotuoti čempionatą. Latvija jame dalyvaus, nes nenori painioti politikos ir sporto. Spektaklyje „Ne Minskui 2014?“ ieškoma atsakymų į klausimą, kaip reikėtų elgtis.
V.Sylis gal ir nėra karštas šalininkas britų teatralo ir visuomenės veikėjo Johno Jordano, teigiančio, kad šiandieniniam teatrui jau nebedera užsiimti estetinėmis problemomis, jam metas susirūpinti planetos išlikimu. Tačiau mano, kad jo, kaip menininko, vaidmuo visuomenėje yra būti tiesos šaukliu, garsiai reiškiančiu nuomonę. Spektaklis "Barikados" irgi turėtų toks būti.
