Onutės Narbutaitės operos Nacionalinis operos ir baleto teatras norėjo. Norėjo ir pasirinko būtent šią kompozitorę, kai nebuvo žinoma netgi būsimo veikalo tema, o juolab – libretas. Bet buvo žinoma svarbiausia, kad tai ne tik talentinga brandžių, aukštos meistrystės veikalų kūrėja, bet ir itin atsakinga, pareiginga (neabejokite, tai didžiulei teatro industrijai labai svarbu) ir sąžininga menininkė.
Teatras, užsakydamas operą, jai suteikė visišką laisvę. Ir ką gi turime? Turime nuostabų muzikinį kūrinį, kokio šioje scenoje nėra buvę! Sakau tai, turėdama omenyje kelių dešimtmečių lietuviškų operų kontekstą, taip pat ir prieš keturiolika metų šią sceną išvydusią puikią savitą Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“.
Kas taip užhipnotizavo šiame penktadienį matytame veikale? Kodėl jis taip stipriai veikė ir iš tiesų jaudino? Spėju, kad jo poetiškumas ir nepaprastas muzikoje išreikštų jausmų, sielos virpesių tikslumas. Nenustoju galvoti, kaip įvardinti tiesiai į širdį smingančius, orkestre skambančius mikrovirpesius. Ko gero, tai konkrečiau nusakyti apskritai neįmanoma. Juk muzika randasi kažkur „tarp“, panašiai kaip poezija – tarp žodžių.
Iš konkrečių garsų sudaryta, autorės ranka popieriuje užfiksuota muzika skleidė tobulą antirealybę, kažką neapčiuopiamo, bet nepaprastai pagavaus. Spektaklyje, beje, suteikta galimybė įsižiūrėti į šio skambėjimo „negyvą“ pavidalą – autorės rankraštį, ne profesionalui turėjusį praskleisti uždangą į paslaptingą muzikos radimosi pasaulį.
Kiekviename įgarsintame partitūros takte girdėjosi autorės širdies tvinksniai, nenusakomas jaudulys, patiriamas susidūrus su iškiliais meno kūriniais, tokiais kaip Rainerio Maria Rilke‘s, Georgo Traklio, Paulio Celano, Oscaro Miloszo, Homero poezija. O.Narbutaitė nieko neslepia, nurodo visus netiesiogiai operoje „veikiančius“ poezijos kūrėjus.
Veikale atsekame daug kitų inspiracijos šaltinių – nuo dailininkų iki kompozitorių Franzo Schuberto, Ludwigo van Beethoveno, Richardo Wagnerio, jo „Tristane ir Izoldoje“ išreikšto begalinio meilės ilgesio. Akimirką iš tiesų realiai suskamba vadinamasis „Tristano akordas“.
Nuojauta sako, kad kai kurie operos personažai atėjo iš pačios autorės gyvenimo, vieni – tarsi iš dangaus nusileidę, kiti – tarsi sutikti sapnuose. O Venecijos dvelksmas, juodas banguojantis vanduo, kuriame galima sutikti net ir Casanovą, plaukiantį į dar vieną meilės naktį... Operos statytojai, regis, tiksliai atspėjo ir nepaprastai subtiliai įvaizdino kompozitorės idėjas. Režisieriaus Gintaro Varno ir O.Narbutaitės sielos suskambėjo kaip tobulas pianistės (Rūtos Rikterės) intonuotas scenos gilumoje kvartos intervalas. Jį harmoningai papildė scenografė Medilė Šiaulytytė, kostiumų ir grimo kūrėjas Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Levas Kleinas, vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas (retas atvejis, kai video vaizdai iš tiesų derėjo su muzika ir scenos vyksmu, netgi įvaizdino emocijas).
Kas būtų operos spektaklis be gerų dirigentų, orkestrų, chorų ir solistų! Teatro orkestras grojo labai gerai, o choras (vadovas Česlovas Radžiūnas) dar ir puikiai šoko (choreografė Elita Bukovska). Sublizgėjo taip pat berniukų choras „Ąžuoliukas“ (vadovė Edita Narmontienė) bei baleto solistas Kipras Chlebinskas.
Išskirtinių pagyrimų nusipelnė visi solistai, o jų dauguma buvo jaunieji, kai kurie į šią operos sceną įžengę pirmąsyk. Visai nepajutome, kad jie dainavo ne tradicinę operinę, bet šiandien sukurtą muziką. Puikiai paruoštos partijos (pabrėšiu, kad operoje skamba kelios kalbos) leido nevaržomai sekti veikalo vyksmą.
Tai Gunta Gelgotė, Liudas Norvaišas, Regina Šilinskaitė, Laura Zigmantaitė, Jonas Sakalauskas, Mindaugas Jankauskas, Egidijus Dauskurdis. Pagrindinį personažą Kornetą kūrė Tomas Pavilionis (tai jauno solisto debiutas šioje scenoje), atskleidęs ne tik jaunuolio charakterį, bet ir labai raiškiai išdainavęs kiekvieną muzikos frazę. Pagirtina solisto dikcija, leidusi gerai išgirsti, apie ką jis dainuoja. Puiki Grafienė ir Markizas buvo Jovita Vaškevičiūtė, atskleidusi visą didžiulio balso diapazoną su sodriomis žemumomis.
Premjerinį vakarą spektaklį dirigavo jo muzikos vadovas, O.Narbutaitės muzikos žinovas Robertas Šervenikas, užtikrintai valdęs įspūdingą muzikos audinį. Geras orkestro grupių skambesio jėgos balansas leido grožėtis turtinga orkestrinių epizodų faktūra. Rengiant spektaklį taip pat labai kruopščiai dirbo dirigentas Julius Geniušas, atlikęs daug teatralų vadinamo „juodo darbo“.
Premjera nuteikė taip pakiliai, kad grįžus po spektaklio nebuvo įmanoma miegoti. Gerai, kad po ranka turėjau R.M.Rilke‘s „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (išverstą Henriko Nagio) ir Sigito Gedos verstus R.M.Rilke‘s, G.Traklio, P.Celano eilėraščius.
O. Narbutaitės opera, G. Varno taikliai įvardinta kaip vienas didelis eilėraštis, tvirtai apsigyveno mintyse ir vaizduotėje. Linkiu, kad jis ilgai gyvuotų ir mūsų operos scenoje ir už jos ribų.
