- Jūsų grįžimu į Šiaulių dramos teatrą džiaugiasi žiūrovai, džiaugiasi kolegos. O kaip jaučiatės jūs pati?
- Labai gerai jaučiuosi, nes dveji metai, palyginti su 18 metų profesionalios patirties, – ne toks milžiniškas laikotarpis, ir būtų keista, kad grįžęs į darbą nebežinotum, kur scena, kur durys, kur žiūrovas. Profesiniai įgūdžiai taip lengvai nepasimeta. Nors maniau, kad didesnė ta duobė bus. Kai sutikdavau kokį kolegą ir šis klausinėdavo, kaip tu grįši, ar nebus tau baisu, – atsakydavau: jei aliejaus nepapilsit, tai gal nepaslysiu, nepargriūsiu.
Dabar repetuoju ir naują vaidmenį „Gražuolėse“. Stebiu save ir kolegas, ar nebus labai manęs praaugę ir scenoje, ir partneriaudami, ar nesakys, kad neįmanoma susišnekėti.
- Esate sakiusi, kad bus keista grįžti į spektaklius, kuriuose vaidinote, kad spektaklis, nerodytas keletą metų, tarsi numiršta, „vėl jame vaidinti – nonsensas“. Su jūsų grįžimu į sceną po trejų metų pertraukos grįžta H.Ibseno pjesė „Nora“. Ar grįžtate ta pati Nora?
- Nerodomas spektaklis – kaip koks nevalytas daiktas, kaip rūbas. Atrodo, jį velkiesi ir lyg nebepatogu. Bet per tą laiką ir siūlės išsinešiojusios kitaip gulasi, ir atsiranda kitokios išminties, pauzės suteikia kitokio matymo, tarsi leidžia pažiūrėti iš šono, net ir į patį save.
Kai vaidinau anksčiau ir mano personažas sakė, kad turi tris mažus vaikus, tai aš taip ir įsivaizdavau: tris mažus vaikus, lėlytes. O dabar, kad ir vieną vaiką turėdamas, gali suprasti, koks jaudinantis kalbėjimas apie vaikus, kokia baimė dėl jų, jei šeima sugriūtų. Moteris – tarsi vilkė, kuri kovoja už tą šeimą, pastato daug apsaugos sienų.
Pati H.Ibseno pjesė „Lėlių namai“ (režisierius Sigitas Račkys pasirinko pavadinimą „Nora“) – tai ta dramaturgija, kuri patikrinta laiko, kurios neįmanoma nugramzdinti. Ir kai mūsų nebebus, ji bus vaidinama kaip Antonas Čechovas, kaip Fiodoras Dostojevskis, kaip Augustas Strindbergas. Tai ta medžiaga, kurioje užkoduotos amžinosios tiesos, kurias atpažįsta ir dabartinė moteris.
Kiek dabar tokių moterų, kurios gyvena „lėlių namuose“, kartu su vyru lanko įspūdingus renginius ir vietas, tačiau joms aiškiai nurodyta, kas galima ir kas ne, galbūt ir smurto namuose prieš jas esama. Sukuriamas vienas šeimos paveikslas viešumoje, o kitas – namuose, ir moteris vaidina tarsi lėlė.
Labai džiaugiuosi, kad tas spektaklis išsaugotas repertuare, labai pasiilgau, labai geri scenos partneriai, noriu ir save pasitikrinti. Tai labai stiprus moters vaidmuo.
- Lygiagrečiai kuriate visai naują ir kitokį – žaidybišką mįslingos Širdžių damos vaidmenį būsimoje pavasario premjeroje – spektaklyje „Gražuolės“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Zabulajevo ir Aleksejaus Zenzinovo pjesę, kurią Šiaulių dramos teatre režisuoja klaipėdietė Agnė Dilytė.
- Pjesė visai kitokia. Tai iš tų dabar madingų, ypač Rusijoje, pjesių (Šiaulių dramos teatre viena tokių jau yra – Vyrypajevo „Valentinų diena“), kuriose dialogai parašyti tarsi čia ir dabar, tekstai tokie laisvi, tai toks daugiau šou, toks šiuolaikiškas pateikimas, kai autorius ne tik leidžia, bet ir pataria improvizuoti, idant pjesėje būtų galima panaudoti kokį šiuolaikinį juokelį ar politiko kaukę, kad žiūrovas atpažintų. Ir tų moterų tipažai tokie, kad žiūrovas atpažins savo direktorę, kaimynę ar kurią kitą.
Jos visos – gražuolės. Bet visos tos moterys tokios skirtingos, skiriasi jų mentalitetas. Pavyzdžiui, Širdžių dama, kurią aš vaidinu, – išprususi, viską žinanti, tačiau turinti tiek kompleksų ir taip aukštai užkėlusi reikalavimų kartelę kitam, kad lieka viena kentėti savo vienatvės.
O kita gražuolė – Princesė – drąsi, gyvenime siekia visai ko kito, tai dabartinių popgrupių gražuolės tipažas, kuris tarsi sako „aš įėjau tokia graži ir to pakanka, aš leidžiu jums manimi žavėtis“. Penki charakteriai, kiekvienas ryškus ir skirtingas, čia turėtų būti daug žaismės ir humoro. "Menų faktūra"
