Danų teatro grupė „Hotel Pro Forma“ yra įsikūrusi Kopenhagoje. Vadovaujama režisierės Kirsten Dehlhom, ji nuo 1985 metų sukūrė daug vizualių teatrinių ir teatriškų pasirodymų. „Hotel Pro Forma“ teatras vadinamas paroda, kuri skolinasi teatro pasaulio estetiką, ir teatru, kuris naudoja parodos estetiką tam, kad atkreiptų įdėmų žiūrovo žvilgsnį.
Spektaklį „Kosmosas+“ K.Dehlhom pradėjo kurti 2012-ųjų pabaigoje „Hotel Pro Forma“ dirbtuvėse Kopenhagoje. Su jungtine Lietuvos ir Danijos kūrybine grupe režisierė daugiau kaip metus formavo būsimo spektaklio vaizdinius, muziką ir dramaturgiją.
- Danų kritikas Erikas Exe Christoffersenas jau prieš kelis dešimtmečius „Hotel Pro Forma“ išeities tašku pavadino „formą ir taisyklingumą“. Tai teatras be scenos, be įprastų darbuotojų ir be repertuaro. Bet jis visada juda.“ Kokia buvo jsų darbo pradžia? - paklausiau „Hotel Pro Forma“ įkūrėjos K.Dehlholm.
- Prieš įkurdama „Hotel Pro Formą“ 1985 m. devynerius metus dirbau „Vaizdų fabriko teatre“ ("Billedstofteatret", 1977; K.Dehlholm buvo viena šio teatro steigėjų). Su šia grupe įgijau teatro išsilavinimą, nes oficialiai buvau baigusi tekstilę.
„Hotel Pro Forma“ yra nuoseklus tęsinys. Man tuomet buvo labai įdomu, kaip atrodo žmonės, kokios galimos jų „kombinacijos“ su pastatais, aplinka. Nebuvau studijavusi meno istorijos, teorijos, todėl visą laiką vadovavausi intuicija.
Nekenčiau tradicinio teatro, todėl pirmieji darbai atsirado skirtingose erdvėse, dažnai muziejuose. Žmonės buvo kaip instaliacijos, nebuvo jokio jų dialogo. Dar ilgai teatro vengiau – jis pilnas lūkesčių, o aš tų lūkesčių nepateisinu. Kiekviena viešų vietų turi savo taisykles, tradicijas, aurą, ir tai tampa neatskiriama žiūrovo dalimi – jos į save įtraukia žiūrovus.
Pasirinkdama erdves aš tarsi įtraukiu į jas savo kūrinius. Šalia to yra ir architektūra, ne tik tradicija ir istorija. Tai labai svarbus veiksnys.
- Kokia tuomet buvo padėtis Danijoje? Kodėl atsirado būtent tokių meninių procesų reikmė?
- Tais laikais danų menininkai mėgo įvairius hepeningus. Jie buvo politiškai angažuoti, jiems rūpėjo politinis turinys. Aš neįsitraukiau į politiką, bet buvau feministė. Savo menu feminizmo neskleidžiau, bet suvokiau, kad esu feministinių pažiūrų.
- Kadaise žavėjotės Tadeuszo Kantoro, Roberto Wilsono kūryba. Ar šiandien yra menininkų, kurie jums taip smarkiai imponuotų?
- Nemažai menininkų mane žavi, bet tokių, kurie įkvėptų, deja, nedaug. Šiandien vienu didžiausių teatro menininkų laikau Romeo Castellucci.
- Pirmąjį spektaklį „Terra Australis Incognita“ parodėte Kopenhagos nacionalinio muziejaus salėje. Vėliau erdvės keitėsi (atviros erdvės, miestų aikštės, laivų statyklos aikštelė, prekių sandėlis, didelės parduotuvės, industriniai plotai, muziejai, privačios erdvės). Jūs plėtėtės į kitus miestus, valstybes. Koks buvo pagrindinis jūsų vadinamųjų „paveikslų-mįslių principas?
- Man visą laiką įdomu atsidurti kitoje erdvėje ir sugalvoti, kaip ją atnaujinti. Juk kiekviena nauja erdvė reikalauja naujų taisyklių, naujo požiūrio ir sykiu daug suteikia kūriniui.
Tradiciniame teatre žiūrovai sėdi salėje, žiūri į sceną ir tikisi, kad juos „užims“, kad jie maloniai praleis laiką. Esama daug tradicinių taisyklių, kaip statyti spektaklį, publika prie jų pripratusi.
Kurdama turiu atsižvelgti į visus šiuos veiksnius ir stengiuosi kuo geriau jos panaudoti. Kad galėtum parodyti tai, kas tau iš tikrųjų rūpi, turi prasibrauti pro visa tai – teatro repertuarą, žmones.
Neteatrinė erdvė taip pat turi savus reikalavimus ir iššūkius. Jei vieta nežinoma, pirmiausia reikia pranešti, kad ji atvira publikai, joje kas nors įvyks. Būna praktinių sunkumų: nėra scenos įrangos, turi kaip nors suktis. Kita vertus, ta erdvė yra tarytum skaidresnė, atviresnė kūrybai, menui.
- „Hotel Pro Forma“ – institucija ar teatras?
- Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje ieškome, tiriame. Tai – žvaigždynas.
- Ką jums apskritai reiškia teatras?
- Išgirdus žodį „teatras“, pirmos mintys – tekstas, aktoriai, vaidinantys personažus. Iš anksto parašytą pjesę aktoriai išmoksta ir vaidina istoriją, kuria siužetą, yra emocijų, psichologijos... Scenografija, kostiumai, šviesos... Spektaklio trukmė (Lietuvoje spektakliai kur kas ilgesni nei Danijoje). Žinoma, yra režisierius, kuris nusprendžia, kaip turi atrodyti šitas spektaklis. Tikėkimės, dar yra publika. Toks įprastas teatro apibrėžimas.
Aišku, yra ir kitokių variantų. Jau apie 15 metų, bent jau Danijoje, ne viena trupė eksperimentuoja, ieško kitokių prieigos būdų. Žmonės apskritai žaidžia su teatro koncepcija „kas tai yra?“.
Manau, kiekviename žmoguje glūdi poreikis ar net godulys pasakoti, vaidinti istorijas. O daugybė jaunų žmonių nori būti aktoriai. Jų kur kas daugiau nei tų, kurie nori žiūrėti spektaklius. Šis poreikis vaidinti išryškėja nuo pačios mažumės ir įgauna įvairias formas.
Danijoje ( manau, ir kitur) yra toks įprotis: vaikai nusiperka kostiumus, apsirengia, keliauja į mišką ir ten vaidina, pavyzdžiui, kaunasi su mokytoju... Ir taip kiekvieną šeštadienį sekmadienį. Tai jau tradicija. Esmė, kad nuo pat vaikystės yra troškulys vaidinti.
- Bet kodėl ilgainiui visa tai pasikeičia, pamažu dingsta noras vaidinti?
- Yra daug kitų būdų išreikšti žaismingumą. Ilgainiui žmogus vis daugiau atsiduoda darbui, kokiai nors veiklai, bet žaismės, pavyzdžiui, esama internete. Aišku, internetas taip pat tinkamesnis jauniems žmonėms. Bręsdamas žmogus truputį atsitraukia ir pradeda įdėmiau stebėti gyvenimą: tegul jauni žaidžia, aš pažaidžiau.
- Kokia literatūrinė medžiaga jus domina? Kaip pasirenkate temas? Esate kūrusi ir su neūžaugomis („Snieguolės paveikslas“, 1994), su neprofesionalais... Nuo ko priklauso toks platus jūsų diapazonas – tiek vaizdinių, tiek pasirenkamų temų?
- Esu smalsus žmogus. Pasaulis pilnas įdomių temų, jos visos supa mus. Kartais viena tema tarsi sublyksi ryškiau, ir aš tada ją čiumpu. Yra daugybė temų, kurios mane domina nuo kūrybos pradžios: pavyzdžiui, dvyniai, antrininkai, perspektyva, gravitacija... Tai, kas nuolat vyksta pasaulyje, taip pat veikia. Man labai svarbus humoro jausmas.
- Kodėl būtent „Kosmosas“? Kodėl „Kosmosas+“?
- Kosmosas buvo, yra ir bus amžinai. Aš nebuvau kosmoso fanatikė, bet susipažinau su vienu mokslininku, kuris pasakodamas apie jį, rodydamas įvairias nuotraukas degė neįtikėtinu entuziazmu. Ir mane tai pavergė. Mane užkrėtė kosmoso grožis, paslaptis. Po kokių metų, kai Audronis Liuga pasiūlė statyti spektaklį vaikams, čiupau šią temą.
„Kosmosas+“ dėl to, kad kosmosas yra tiesiog reiškinys, tai nėra pavadinimas. O „Kosmosas+“ – jau pavadinimas. Tai nėra tik apie tai, kas vyksta kosmose, bet ir apie dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime.
- Sakoma, kad viskas, kas yra kosmose, yra ir žmoguje. Kaip jūs suderinate kosmoso beribiškumą su žmogaus kūniškumu, jo galimybių ribotumu? Statydama „Kosmosą+“ tarytum atskleidžiate didelę paslaptį?
- Aš nieko nederinu. Kosmosą apskritai labai sunku suvokti, bet smalsumas skatina vis tiek nesiliauti. Aišku, mokslininkai supranta daugiau negu aš, bet manau, kad esame milžiniškos paslapties dalis. Manau, kad yra kai kas didesnis už mane. Mes galime galvoti apie kosmosą, jo beribiškumą, tada pažvelgti į karą Sirijoje ir suprasti, kad tarp žmonių nėra jokios tvarkos, pusiausvyros. Visa tai, kas yra visatoje, – paslaptis, mįslė, bet sykiu ir faktas.
- Nusipelnę menininkai paprastai vengia spektaklių vaikams ar paaugliams. Jūs tai darote entuziastingai. Ar tai vien dėl misionieriškų paskatų – mokslo populiarinimo?
- Visus mano spektaklius gali žiūrėti vaikai, nors jie ir nebuvo jiems kurti. Vaikai gali pamatyti ką nors, ko nesupras, bet jie daug ką įsimins, negalės pamiršti.
Kai pradėjau galvoti apie kosmosą, supratau, kad pati esu vaikas. „Kosmosas+“ - tikrasis iššūkis. Kaip pastatyti spektaklį, kurį oficialiai vadini „spektakliu vaikams nuo devynerių metų“?
Kai prieš pusantrų metų pradėjau ruoštis šiam pastatymui, man reikėjo daug skaityti, ruoštis, kad suprasčiau, apie ką bus šis spektaklis. Kai rašėme scenarijų, mūsų pačių išeities taškas buvo susidomėjimas, susižavėjimas tuo kosmosu, bet visą laiką galvojome apie vaikus.
Tai nėra vaikiškas spektaklis. Jis sudėtingas. Aš nebijau į savo scenarijų įtraukti tokių sakinių, kuriuos sunku suvokti, bet aš tikiu, kad reginys atsvers tą sudėtingumą.
Knygose apie kosmosą, pavyzdžiui, „Nuostabi Gustavo kelionė į visatą“, istorija paprastai įvyniota į pasakojimą ir skaitydamas istoriją sužinai apie kosmosą, visatą, bet tas kosmosas yra bendro pasakojimo dalis. Tai – įprastas būdas.
Aš siekiu kitko. Man pats kosmosas yra istorija. Nusprendžiau, kad turi būti mokslininkai, kurie pasakoja apie tai, ir berniukas. Jeigu tu esi vaikas, gali tapatintis su berniuku. Aišku, yra ir mergaitė, bet ji turi labai mažai teksto. Berniukas šiame spektaklyje yra vaikų vedlys. Jis turi būti labai protingas.
Šiaip vaikai dažniausiai tokie ir būna. Pavyzdžiui, Rasa Rapalytė sakė, kad jos vaikas žino apie Husarą, Baltąsias nykštukes ir t. t. Vaikai smalsūs ir patys susiranda kelią prie žinių.
Šiame spektaklyje darau tai, ko paprastai nedaryčiau. Čia pakankamai daug iliustracijos. Pavyzdžiui, kalbama apie gravitaciją ir numetamas akmuo. Taip niekada nedaryčiau, bet vaikų spektaklyje toks „vaikiškumas“ neišvengiamas.
- Kokią vietą jūsų teatre užima aktorius?
- „Kosmose+“ pasakojama apie kosmosą ir apie kasdieninį gyvenimą. Kai aktoriai pasakoja apie kasdienį gyvenimą, jie labiau priartėja prie tradicinio teatro.
Šiame spektaklyje aktoriai nėra tik personažai. Kiekvienas jų savo veikėjus yra apmąstęs kaip žmones – kokie jie. Nors aktoriai ir atstovauja savo veikėjams, jie yra gyvi žmonės.
- Dirbate su įvairiausiais pasaulio žmonėmis. Kuo išsiskiria lietuvių aktoriai?
- Aktoriai visur vienodi. Jiems patinka klausti, kodėl jie turi daryti viena ar kita. Man teko puikūs aktoriai, kuriems priimtinas mano metodas. „Kosmose+“ aktoriai turi paklusti visai kitoms taisyklėms: muzika, po jos – pauzė; kad muzika suskambėtų, reikia atsižvelgti į techninius dalykus. Paprastai jiems nereikia apie tai galvoti. Miela, kad jie sutiko su tokiomis taisyklėmis. Galima sakyti, kad šie aktoriai yra kaip dainininkai, kurie turi laukti, kol dirigentas jiems parodys, kada įstoti.
- „Kosmose+“ veiks ir pora vaikų. Vaikus pasitelkiate nuo pat savo pirmųjų spektaklių. Vaikų sakomi tekstai visada suteikia naujo skambesio, tačiau dramos teatre jų paprastai yra vengiama. Ar jūsų spektakliuose dalyvaujantys vaikai supranta jūsų kuriamą teatrą?
- Mums vaikai įdomu. Jie mus žavi, nes sugeba būti scenoje. Vaikai yra maži žmonės, ir spektaklyje jie galbūt daro tai, ką darytų ir suaugusieji, bet sykiu jie yra vaikai. Toks dvilypumas. Niekas iki galo negali suvaldyti vaiko. Jie padaro ką nors, ką daro būtent vaikai. Vaikams patinka būti kino nors didelio dalimi. Vaikai ambicingi.
- Jūsų spektakliuose svarbi ne tik muzika, bet ir architektūra, vizualusis menas, šokis. Kaip paskirstote prioritetus?
- Pradedu savo darbą nuo vaizdo, nuo erdvės. Pirmiausia reikia žinoti, kur visa tai vyks, kokioje erdvėje veiks atlikėjai. Kai statau spektaklius su „Hotel Pro Forma“, muzika būna originali, sukurta specialiai tam pastatymui. Bet vaizdo koncepciją aš jau būnu sumaniusi iki muzikos. Kompozitorius paprastai žino, kiek viena ar kita scena apytikriai truks.
Yra ir kitas darbo būdas, kai statant operą vaizdų partitūrą diktuoja muzika. Bet net dirbdama, pavyzdžiui, su Richardo Wagnerio medžiaga, aš dirbu su vaizdų dramaturgija. Man ji svarbiausia.
- Kiek įtakos jūsų kūrybai turėjo ar turi Rytų kultūros?
- Ne itin daug, bet Japonija mane žavi savo estetika.
- Jūsų spektakliai tarytum sukuria reikšminę tuštumą, kurią žiūrovai gali papildyti savo pačių prasmėmis ir suvokimais. Kiek jums svarbus žiūrovo įsitraukimas į kūrinį?
- Jūs pati atsakėte į klausimą. Paklysti, pasimesti toje vaizdinėje tuštumoje – labai gražu. Pasiklysti ir atrasti save. Jeigu negali atrasti savęs, turi įsikibti į savo kaimyną. Jei pasiklysi, svarbu, kad kiltų noras visa tai aptarti. Labai svarbu, kad vyktų komunikacija tarp žiūrovo ir kūrinio. Tai rūpi kiekvienam kūrėjui. Dėl to ir reikia ilgai dirbti.
- Dar likus nemažai laiko iki premjeros jūs jau žinote tikslią kūrinio trukmę. Pavyzdžiui, „Kosmosas+“ truks 1 val. 17 min. Neįtikėtinas tikslumas. O jeigu aktorius viena minute ilgiau lips kopėčiomis? Dramos teatre, kuriam būdinga atvira improvizacija, toks tikslumas neįmanomas.
- Tik linksmumo dėlei pasakiau, kad bus 1 val. 17 min. Paprastai mano pastatymai trunka 1 val. 20 min. Tiek laiko normalus žmogus sugeba išlaikyti dėmesį.
- Per daugiau kaip tris dešimtmečius nuo jūsų darbo pradžios (pirmieji performansai sukurti 1977) pasikeitė visos technologijos. Kokius procesus jūs matote šioje srityje?
- Aš esu daugiau „juostos“, o ne „skaitmenos“ žmogus. Liūdna, kad gerai neišmanau technologijų. Aišku, visos jos tobulėja, „teka“ jaunų žmonių kraujyje. Visi nauji dalykai teatre yra vienodai geri ir vienodai blogi. Visi pokyčiai – ir blogi, ir geri.
Man technologijos yra įrankis, instrumentas, su kuriuo galiu „žaisti“. Bet visa tai naudoju labai atsargiai, nes jeigu spektaklyje bus daug technologijų, gali atsibosti. Į tai reikia pažvelgti kūrybingai. Technologijas reikia dozuoti.
Dažnai statydama spektaklius neturiu tinkamų technologijų, bet privalau sukurti įspūdingai atrodančius dalykus. Ypač įdomu, kai prasmingų, neįmanomų dalykų pasiekti be technologijos. Pavyzdžiui, visiškai pakeisti balsą. Bet kiekvieną kartą reikia suderinti šį mišinį – aukštąsias technologijas su itin žemiškomis, žmogiškomis, kaip aš sakau, „juostinėmis“. Būtent tai ir yra daroma „Kosmose+“. Lietuvoje technologijos gal nėra išsikovojusios savo vietos teatre, nors jų pilna koncertuose, dizaino parodose ar pan.
- Iš kur semiatės jėgų be atvangos leistis į sudėtingiausias keliones – naujus nuotykius proto laivu?
- Reikėtų paklausti mano mamos. Kiekvienas pastatymas ir yra mano energijos, įkvėpimo šaltinis. Aš pasikraunu nuo iššūkių. Retsykiais planuoju atostogas. Dirbti labai įdomu dirbti, nes susitinku labai daug įdomių žmonių, o tai suteikia ėgų.
- Kai kurie jūsų kūriniai vadinami projektais. Ar jums neatgrasus šis žodis?
- Mano itin mėgstamas danų poetas Sørenas Ulrikas Thomsenas yra pasakęs: „Kai išgirstu žodį „projektas“, noriu apsivemti.“ Aš, išgirdusi šį žodį, gal apsivemti ir nenoriu, bet suprantu, ką jūs turite omenyje. Man šis žodis daugiau asocijuojasi su tuo, kas niekada nesibaigs: „kažkas kažką“ projektuoja, o galutinio rezultato nėra.
