Tačiau, kaip rašo „Lietuvos rytas“, beveik 200 muzikantų išlaikymas ir honorarai yra pakibę ore dėl to, kad Lietuvos kultūros taryba nukėlė paramos meno ir kultūros projektams skirstymą į balandį.
„Svarstėme, gal iš viso nerengti festivalio, nes ir miestas turi grąžinti skolas - nurėžtas visų įstaigų biudžetas. Dvi savaites man krito viskas iš rankų, - neslėpė Birštono kultūros centro direktorius Z.Vileikis. - Tačiau rizikuojame: vis tikiuosi, kad įvyks stebuklas, kažkaip išplauksime. Savijauta kaip 1980-aisiais: darai ir nenumanai, kas laukia.
- Mums, klausytojams, Birštono džiazo šventė atrodo stabili kaip pavasaris. Kas jums šis festivalis šiandien, kai praėjo 34 metai nuo jo įkūrimo? Grįžimas į praeitį?
- Ėjimas į priekį. Dabar jau neprisimenu, kaip būdavo sunku, tarkime, sovietmečiu. Kita vertus, anuomet galėjau remtis į muzikologo Liudo Šaltenio petį. Jis sudarydavo programas, be to, dirbo Kultūros ministerijoje – tai buvo savotiška festivalio užuovėja. Man tereikėjo vykdyti idėjas.
Kovo 10-ąją sukako 20 metų, kai Liudo nebėra. Tiek laiko bendrauju iš Birštono su Vilniumi, Kaunu, Klaipėda, kitais miestais vienas. Iš pradžių buvo sunku aprėpti visą Lietuvos džiazo panoramą, sužinoti, kas kur vyksta. Tardavausi su L.Šaltenio mokiniais Dariumi Užkuraičiu ir Jūrate Kučinskaite.
O šiandien šiuolaikinės technologijos jau leidžia sekti įvykius iš bet kurio pasaulio taško.
- Kokia jūsų šventės vizija? Ar stengiatės surinkti įdomiausias idėjas, ar ir pats jas siūlote?
- Birštono festivalis visada buvo savotiška lietuvių džiazo apžiūra. Mano tikslas – sukviesti pajėgiausius atlikėjus ir kaskart kažkiek atnaujinti jų kontingentą.
Tarkime, šiemet leidome pailsėti kai kuriems periferijos kolektyvams, užtat pakvietėme niekada Birštone negrojusį Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendą. Po ilgos pertraukos pristatysime Steponą Janušką.
Pasiūliau parengti autorinį projektą perkusininkui Gediminui Laurinavičiui, kuris talkina festivaliui nuo 1980-ųjų, bet čia dar neturėjo projekto kaip lyderis. Grąžinsime į sceną čia seniai girdėtą klavišininką Arūną Šlaustą su gera kompanija.
Džiaugiuosi, kad šalia senųjų mūsų grandų užaugo puikaus džiazo jaunimo. Jau seniai stebėjau pianistą Dmitrijų Golovanovą, skatinau jį parengti festivaliui solinę programą. Šiemet jis pristatys Birštone ne tik savo kompaktinę plokštelę, bet ir atliks premjerų.
Džiaugiuosi, kad pagaliau parodysime pirmą birštonietę, kurorte gimusią ir augusią džiazo vokalistę Laurą Budreckytę. Ji debiutuos su šia proga suburtu tarptautiniu kolektyvu „CinAmono 5“.
Po ilgos pertraukos išgirsime Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos vaikų ansamblį.
- Birštono festivalio vizitine kortele jau tapo ne tik Vladimiro Čekasino ir Vilniaus kolegijos studentų projektai, bet ir Dainiaus Pulausko, Liudo Mockūno, Kęstučio Vaiginio pasirodymai.
- Jie visada pasiūlo intriguojančias programas. Kas, be V.Čekasino, pas mus yra grojęs didelės formos kūrinį? Šiemet su maestro varžysis D.Pulauskas, sukūręs festivalio proga siuitą Kauno bigbendui ir savo vadovaujamai grupei. Vienu šūviu nušausime du zuikius – pristatysime viename projekte scenos grandus, kurie dar niekada negrojo kartu. Argi tai neįdomu? Vilniaus džiazo orkestro koncertas bus lengvesnis ir šmaikšesnis. Šis Remigijaus Rančio vadovaujamas kolektyvas grįš į Birštoną su nauja programa, kuriai pasitelkė Brazilijos ir Mozambiko atlikėjus.
Kas šiandien veža į Lietuvą daugiausia kitų šalių muzikantų? L.Mockūnas ir K.Vaiginis. Man visada imponuoja tarptautinės sudėtys, grojančios lietuvių kompozicijas. Jaunam žmogui suburti užsienio grandus ir tapti tokio kolektyvo lyderiu, kompozitoriumi – didelis dalykas. Gal ne visiems patiks klausytis radikalaus Liudo džiazo šeštadienį, bet turime parodyti, kad Lietuvoje kuriama ir tokia muzika. Savo muzikos su pripažintais užsienio kūrėjais šventėje atliks ir dainininkė Indrė Dirgėlaitė. Trimitininkas Vytautas Skudas debiutuos su kolegomis iš Italijos.
- Birštono festivalis išsiskiria iš kitų šalies džiazo švenčių kaitriais naktiniais „džemais“. Jų nuotaika būdavo neatsiejama nuo ekstravagantiškos aplinkos. Tačiau šiemet nutarėte keltis į akademišką Kurhauzo salę. Ar džiazo naktys neatvės?
- Man atrodo, jau išaugome iš ekstremalių dekoracijų. Kiek galima šalti ir kęsti kitokius nepatogumus? Man būdavo net nejauku dėl užsienio žmonių, kad „džemai“ vyksta tarsi pogrindyje – tai neveikiančiame sovietiniame restorane, tai lauko palapinėje.
Jau norisi geros akustikos salės, gero fortepijono, padorių tualetų, erdvės, šilumos. Aš – už civilizaciją. O norimą aurą, tikiu, susikursime patys. Juk žiūrėsime ne tik į užuolaidas ar šviestuvus, bet ir į muzikuojančius žmones.
Pernai nupirkome Kurhauzui gerą fortepijoną. Birštonas – vienas iš keturių periferijos kultūros centrų, galinčių tuo pasigirti. Kiti 56 centrai profesionalams tinkančių instrumentų neturi. Fortepijonas bus atvežtas ir į Kultūros centrą. Pirmą kartą festivalio dalyviai čia skambins ne senute „Estonija“, o naujutėle „Yamaha“.
K.Vaiginio grupės narys Davidas Berkmanas galės lengviau atsikvėpti – per praėjusį festivalį senasis instrumentas jį pribloškė.
- Grafiko Rimvydo Kepežinsko sukurtoje festivalio afišoje šiemet – plyšojantis žadintuvas. Ar Birštono publika jau pabudo?
- Susidomėjimas festivaliu, kaip ir kasmet, didelis. Pirmiausia išnyko bilietai į vakarinį šeštadienio koncertą.
Festivalis išsaugos visas savo tradicijas. Tai ne kokia kaimo kapelų šventė. Publiką jis pasitiks naujais stilingais suvenyrais, scenografija, šviesų muzika, fotokompozicijomis. Autoriniu skulptoriaus Marijaus Petrausko kūriniu bus tradiciškai apdovanotas festivalio Didžiojo prizo laureatas.
„Birštonas“ džiazuos net atsidūręs ties žlugimo riba
1980-aisiais pradėta rengti seniausia Lietuvoje džiazo šventė Birštone išgyveno santvarkų, kelių valiutų, keliolikos kultūros ministrų kaitą, ne vieną sunkmetį, bet pastaraisiais metais jau antrą kartą atsiduria ties žlugimo riba, palikta be valstybinės paramos.
2012 metais Kultūros rėmimo fondo parama šiam kas dvejus metus rengiamam festivaliui sudarė tik penkis procentus jo biudžeto – šventei buvo skirti 10 tūkst. litų. Šiemet Lietuvos kultūros fondas apie lėšų skyrimą žada tik informuoti balandžio pradžioje, kai festivalis bus jau pasibaigęs. To dar nebuvo nuo pat festivalio įkūrimo.
Daugiau kaip tris dešimtmečius rengiamas paskutinį kovo savaitgalį džiazo festivalis „Birštonas“ paliktas kapstytis, kaip išmano. Pagrindinio šventės rėmėjo Birštono kurorto skiriamas biudžetas šiemet dėl grąžinamos paskolos ir investicinių projektų sumažintas beveik penktadaliu.
Tačiau festivalio rengėjai nepajėgė atimti šios šventės iš muzikantų ir publikos, nors jiems tai reikš beveik nepakeliamą finansinę naštą. Klausytojus į kurortą iš visos Lietuvos paskutinį kovo savaitgalį vėl sutrauks nepakartojama Birštono džiazo aura, praeities sentimentai, saviškių sambūvio dvasia, pavasarėjanti gamta. Be šios šventės savo gyvenimo šiandien neįsivaizduoja ne tik birštoniečiai.
