Kovo pradžioje trys trupės aktoriai buvo padavę teatro direktoriui pareiškimus: gastroles Gogolio centre atidėti protesto vardan ir nevaidinti, kol truks Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje. Tuo Latvijos nacionalinis teatras esą solidarizuosis su Alviu Hermaniu ir jo Rygos naujuoju teatru, kuris atšaukė visus pasirodymus Rusijoje ir paragino Latvijos meno kūrėjus nutraukti bet kokius ryšius su Maskva.
Tačiau visą laiką svarbu buvo susigaudyti, prieš ką teatralai protestuoja. Už gastroles pasisakė tie Latvijos nacionalinio teatro žmonės, kurie teigė, kad jie vyktų vaidinti ne į Kremlių, o į Gogolio centrą, kuriam vadovauja režisierius Kirilas Serebrenikovas. Tai vienas įdomiausių Rusijos teatro režisierių, pats dažnai nukenčiantis nuo dabartinio Rusijos režimo. Vadinasi, latvių gastrolės būtų K.Serebrenikovo pozicijos palaikymas.
Į Latvijos teatro kūrėjų atsisakymus vaidinti Rusijoje K.Serebrenikovas piktai sureagavo feisbuke: „Gastrolėmis Rusijoje jie padėtų sumažinti įtampą, primintų, kad mes turime gerokai daugiau bendro nei atvirkščiai, kad mums vienodai blogai ir neramu dėl to, kas vyksta Rusijoje ir pasaulyje.“
Latvijos nacionalinis teatras trupės susirinkime nutarė vaidinti Maskvoje, tuo labiau kad ir bilietai į jų spektaklius „Senė“ ir „Voicekas“ buvo gausiai perkami. Pranešimuose apie gastroles pabrėžiama, kad latvių atvežti kūriniai „pataikė į temą“.
„Senę“ jaunas latvių režisierius Vladislavas Nastavševas pastatė pagal Daniilo Charmso apysaką, pridėjęs dar kelis to paties autoriaus apsakymus. Tai spektaklis apie baimę, gyvuojančią žmogaus sielos gelmėse, – baimę būti nesuprastam, nepriimtam, baimę likti vienam.
Georgo Büchnerio „Voicekas“ – prieš porą šimtų metų parašyta pjesė apie mažo, aplinkybių iškankinto žmogaus maištą. Šitą spektaklį Latvijos nacionaliniame teatre režisavo K.Serebrenikovas. Jis pjesės veiksmą perkėlė iš XIX amžiaus kareivinių į šiuolaikinio meno galeriją, kur žmonės laikomi medžiaga instaliacijoms, o Voicekas ten yra juodadarbis.
Dėl šiuolaikinio meno galerijoje žmogaus tragedija paverčiama performansu, tiražuojama ir eksponuojama. Už šį spektaklį, sukurtą prieš porą metų, K.Serebrenikovas Latvijoje pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą.
„Dabar politinės situacijos fone spektaklis tapo dar aštresnis“, - sakė K.Serebrenikovas.
Režisieriui pritarė pagrindinio vaidmens atlikėjas Gundaras Grasbergas: „Spektaklyje mes svarstome, ar turi teisę egzistuoti mažasis žmogus. Labai ironiškai skamba G.Büchnerio frazė apie tai, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę.“
Latvijos nacionalinio teatro direktorius Ojaras Rubenis garantavo, kad jų ir Gogolio centro ryšiai nenutrūks: rugsėjį maskviečiai atveš į Rygą du vaidinimus, o sausio pabaigoje K.Serebrenikovas parengs Latvijoje premjerą apie latvių poetą Janį Rainį.