„Tokį triuką gali toleruoti tik jokių vertybinių kriterijų nepaliesta visuomenė“, – šitaip kritikas baigė savo kreipimąsi „Grafomanijos legitimacija“, paskelbtą savaitraštyje „7 meno dienos“.
– Kodėl nutarėte svarstyti Auksinių scenos kryžių komisijos sprendimą viešai? – paklausiau L.Vildžiūno.
– Buvau labai nustebintas – apdovanoti Yanos Ross „Mūsų klasę“ už geriausią režisūrą? Tai, mano supratimu, visiškai neatsakinga.
Režisierė nesigilina į dramaturgijos turinį, jos spektaklyje aktoriai nesuvokia, ką daro, kuria komiškas situacijas. Jeigu komisija to neįžvelgė, tada – aiman!
– Rašote, kad svarbiausio prizo skyrimas Y.Ross verčia kelti klausimą apie teatro kritikos profesinį prestižą bei atsakomybę: „Komisijos sprendimas – tai ne pavienio kritiko nuomonė, ne jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos, tai oficialus valstybinis įvertinimas, kuriuo galima mojuoti kaip pergalės vėliava“. Pati Y.Ross pastebėjo, jog užsieniečiai kritikai jos režisuotą „Mūsų klasę“ vertina, tik lietuvių kritikai nepriima, nes jie gal riboti. Ką manote šiuo klausimu?
– Prašau – lietuvių kritikų komisija priėmė ir apdovanojo. Galų gale kas čia per argumentas: mane pripažįsta užsienis, o nepripažįsta Lietuva. Mano nuomonė irgi yra tiktai mano nuomonė, aš niekam neatstovauju.
O mano nuomone, tai ne režisūra. Režisierė visiškai nesuvokė temos ir kodėl tą temą pasirinko. Visus svarbiausius prasminius momentus ji užgožė. Kartais netgi atrodo, kad sąmoningai tą darė.
Be to, režisierė nepraleido progos aiškinti, kad ji dariusi spektaklį ne apie holokaustą, o apie draugystę. Patys pagalvokite: kokia gali būti draugystė tarp žudiko ir aukos. Kokia draugystė?
Tame spektaklyje neišryškintas viso gyvenimo tragizmas. Juk išgyventa trauma persekioja ir žudikus, ir aukas iki pat gyvenimo pabaigos. Tai suluošinti likimai – pjesėje tai atskleista.
Režisierei svarbiau išoriniai teatriniai efektai. Žiūrovai kikena, žiūrėdami spektaklį apie tragediją. Štai dėl ko piktinuosi viešai: grafomanijai įteiktas prizas už geriausią režisūrą.
– Esate žydų kultūros Lietuvoje studijų centro „Atminties namai“ valdybos pirmininkas. Buvote „Mūsų klasės“ konsultantas?
– Režisierė mane pasikvietė, aš su aktoriais šnekėjau, bandėme suvokti temą, jos nepaprastą sudėtingumą. Holokausto nagrinėjimas svarbus Lietuvai ir teatro žiūrovams.
Važiavome į Švenčionėlius, į žudynių vietą. Lietuvoje yra daug tokių vietų, kurios veikia pačios savaime. Tos vietos beveik nežinomos, nes niekas jose nesilanko. Bet nepaprastai gražioje vietoje miške užtenka pamatyti 150 metrų ilgio pylimą, kuris yra 7000 žmonių kapas. Tai padeda suvokti, kur mes gyvename. Čia visai neseniai vyko žiaurus genocidas. Ir mes apie tai nekalbame, nerašome, nesvarstome iki šiol.
Buvau davęs spektaklio grupei pažiūrėti Claude‘o Lanzmanno filmą „Shoach“, Lenkų institutas jiems parodė lenkiškų filmų. Lenkai holokausto temą labai skausmingai apmąsto kine, teatre, literatūroje. O pas mus – pigus cirkas. Tai kam tada statyti tokią pjesę? Geriau jos neliesti.
Visą L.Vildžiūno tekstą rasite čia.
Tarptautinę diskusiją po "Mūsų klasės" premjeros skaitykite čia.