Nusprendžiau išsakyti savo nuomonę, nes pakankamai gerai žinau šį T.Słobodzianeko kūrinį – kaip šiuolaikine dramaturgija besidomintis teatro kritikas, stebėjau šios pjesės atsiradimo procesą ir sekiau skirtingus jos pastatymus Lenkijoje ir užsienyje. Vilniečių spektaklis – tai ketvirtoji mano matyta inscenizacija po spektaklių, pastatytų Londone, Varšuvoje ir Tel Avive. Ir lig šiol – geriausia.
Man nežinomas ponas L.Vildžiūnas kaltina Y.Ross spektaklį režisūros nebuvimu. Tačiau yra visiškai atvirkščiai. Iš kitų šios svarbios lenkų pjesės pastatymų vilniečių spektaklis išsiskiria būtent režisūriniu darbu, suteikiančiu dramai universalų mastą.
T.Słobodzianekas Y.Ross vertina kaip puikią interpretuotoją, kuri ne tik vykusiai išverčia dramos problematiką į teatrinių metaforų kalbą, tačiau pirmiausia išplečia jos prasminį lauką. Būtent dėl jos režisūrinių ėjimų ši tikrų faktų įkvėpta istorija apie bendraklasius žydus ir lenkus, tapusius vieni kitų budeliais, virsta tragikomedija apie gyvenimo absurdą.
Man ne itin artimai žinomą poną L.Vildžiūną piktina, esą vilnietiškame spektaklyje vaidinantys aktoriai nesupranta tragedijos gelmės ir linksminasi tragiškas scenas paversdami komiškomis. Esama kaip tik priešingai: aktoriai tragizmą ir komizmą derina būtent dėl to, kad suvokia šio pasakojimo gilumą, skirtingai nei man nežinomas ponas L.Vildžiūnas.
Jei man nežinomas ponas L.Vildžiūnas gerai įsiskaitytų T.Słobodzianeko pjesę, jis atkreiptų dėmesį, kad pjesėje juokas nuolat susipina su tragedija ir lydi ją baisiausiomis tos istorijos akimirkomis. Kaip, pavyzdžiui, klojimo deginimo scenoje, kurioje vienas skerdikų patraukia kitam, laistančiam stogą žibalu, kopėčias: „Vasilevskis pastebėjo, kad nebėra kopėčių, o deglai jau uždegti, tai ėmė šaukti kaip patrakęs: duokit kopėčias, kurva, kurva, kurva! Klykė kaip žvėris koks tai. Galop kažin kaip nusirito nuo to stogo. Iš juoko vos galo negavom“.
Tas juokas, skambantis akimirką prieš įvykstant katastrofai, tarsi į tamsą nukreiptas šviesos spindulys, nusikaltimą daro dar baisesnį. Nes tai yra natūrali žmonių, kurie aukščiausios įtampos akimirką bando nusikratyti emocijų, reakcija. Y.Ross šia priemone naudojasi jautriai. Ji derina priespaudos ir kankinimų scenas, gretindama jas su cirko numeriais ir scenomis iš kino burleskos, įtraukia personažus ir publiką į linksmybių sūkurį tam, kad jis nepastebimai virstų apokalipse.
Kaip ir po karo traukiniuose žydus gaudančių partizanų scenoje, kurioje išlaikomos bufonados taisyklės. Arba tardymo Saugumo departamente metu, kur kankinimo įrankiu tampa paprasčiausia šokdynė. Žmogiškajam cirkui akompanuoja orkestras, panašus į tą, kuris grojo ant rampos Osvencime. Tai šią dramą daro dar skaudesnę.
T.Słobodzianeko pjesė yra ne holokausto aukoms pastatytas paminklas, o pasakojimas apie gyvus žmones. Tai – ne Kadišas, ne malda už mirusiuosius, o mėginimas suvokti sudėtingus sprendimus, kuriuos priimti žmones privertė istorija. Čia ir glūdi šios pjesės vertė: personažai mums artimi, nes jie nėra iškalti iš marmuro.
Jei man nežinomas ponas L.Vildžiūnas iš teatro tikisi paminklo holokausto aukoms, tuomet jis akivaizdžiai kreipėsi ne tuo adresu. Tegul paminklai lieka kapinėse, o teatre kalbėkime apie žmogų. Taip kaip tai daro T.Słobodzianekas ir Y.Ross.
* * *
Romanas Pawłowski – kultūros kritikas, publicistas, teatro kuratorius. Savo straipsnius publikuoja Varšuvos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“.
