58 metų C.Wilson nerežisavo scenoje efektingo šou, nesilaikė iš ankso numatyto judesių scenarijaus. Net jos tualetai atrodė kuklūs – džiazo primadona vilkėjo ne puošnia koncertine suknia, o vienspalviu sijonu ir marga bliuzele. Tačiau kerintis žemas solistės balsas ir jos nepakartojamas dainavimo stilius, originalios bliuzo perliukų aranžuotės panardino tūkstantinę auditoriją į malonų transą.
Kaunas tapo vienu iš 11 Europos miestų, patekusių C.Wilson turnė maršrutą, kuriuo vokalistė mini kompanijos „Blue Note“ išleisto jos populiaraus albumo „Blue Light til Dawn“ 20-metį. „Žalgirio“ arenoje skambėjo daugiausia šio leidinio muzika – Roberto Johnsono, Vano Morrisono, Joni Mitchell ir kitų legendų kūriniai, labai savaitai interpretuojami C.Wilson ir jos grupės muzikantų.
Žinantys anų laikų Cassandrą dabar išgirdo ją kitokią – kur kas daugiau džiazuojančią ir judančią scenoje. Iš pradžių vis prisėsdavusi tarp muzikantų ar tiesiog stoviniavusi prieš publiką sunertomis ant pilvo rankomis basakojė solistė pamažu įsišoko, o jos monologai ėmė lietis kaip spontaniškos improvizacijos.
Natūralią, šiltą atmosferą koncerte kūrė ir jaukus apšvietimas, darni ir subtili solistės palyda, kurioje buvo minėtą albumą įgroję gitaristas Brandonas Rossas bei bosininkas Lonnie Plaxico. Tačiau antrąja vakaro žvaigžde tapo lūpinės armonikėlės virtuozas Gregoire Maretas, stulbinęs salę išplėtotomis ugningomis improvizacijomis.
„Kaunas Jazz“ publikai neišdildomai įsimins ne vienas šiemečio festivalio koncertas, nes rengėjams pavyko pakviesti išskirtinai daug ryškių žvaigždžių. Kažkam festivalio viršūne tapo C.Wilson, kitiems – JAV gitaristo Pato Metheny „Unity Group“ koncertas Vilniuje ar pažintis su norvegų saksofonininku Mariusu Nesetu.
Bene daugiausia publikos per visą festivalio istoriją į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salę sutraukė JAV „fusion“ legenda „Spyro Gyra“, grįžusi į Kauną po 10 metų pertraukos. Neatsitiktinai būtent šiai kompanijai šiemet atiteko dailininko Mindaugo Juodžio sukurtas „Kaunas Jazz Award“ apdovanojimas. Taigi gal išgirsime scenos veteranus Lietuvoje dar kartą – jau kaip festivalio laureatus?
