Kraštutinumai ir aštrios scenos
„The Herald“ dar 1996 m. rašė, kad W.Vandekeybuso kūrinyje „šokėjai nuolat yra ant bedugnės smėlėto krašto“. Choreografas pripažįsta, jog nėra suinteresuotas kurti spektaklius, kad būtų tiesiog gražu: „Nemėginsiu linksminti žmonių tik gražiu paveikslu, puikiu judesiu. Už viso to turi būti darbas. Kai scenoje yra duetas, tai nėra tiesiog dviese, tai yra kova. Tai bendravimo pratybos. Tai kūnas ir prakaitas. Ir jūs patiriate šiuos fizinius kraštutinumus. Panašiai ir čiupinėjimo scenoje per spektaklį. Ten stovi mergina. Pažeidžiama. Atvira prisilietimams. Turinti būti paliesta“.
Scena, apie kurią užsiminė W.Vandekeybusas, išmuša iš vėžių, kai kuriems ji atrodo kaip žiaurus moters kūno tyrinėjimas. Tačiau pačiam choreografui ši scena reiškia susidūrimą su tuo, ko nesame linkę pripažinti – neapykanta per meilę, pasibjaurėjimas per žavesį.
Kaip sakė spektaklio autorius, anuomet jis sukūrė kalbą, kuri sklido iš jo ir žmonių, su kuriais dirbo, pilvų. Tų pilvų reakcijų stiprumas padarė didelę permainą šiuolaikinio šokio scenoje.
Psichologija matyti šokyje
Birželio pabaigoje W.Vandekeybusui sukaks 51 metai. Kai statė „What the Body Does Not Remember“ – pirmąjį savo spektaklį - choreografui tebuvo 24-eri.
Prieš pasukdamas į šokio pasaulį, W.Wandekeybusas studijavo psichologiją. Jis visada žavėjosi kūno ir proto santykiu, tai atsispindi jo kuriamuose šokio spektakliuose. Tiesa, tikinčių, kad buvęs psichologas pajėgs sukurti spektaklį, anuomet nebuvo. Ir vis dėlto „What the Body Does Not Remember“ tapo įvykiu.
Pirmoji W.Vandekeybuso choreografija balansuoja tarp patrauklumo ir pasibjaurėjimo. Kartais tai dviejų šokėjų priešprieša, vėliau dviejų grupių, šokėjų ir muzikos, šokėjų ir siužeto linijų kova. Visą spektaklio laiką juntami agresijos, baimės ir pavojaus protrūkiai.
Apie savo darbo turinį choreografas kalbėjo: „Įtemptos akimirkos, kai neturi pasirinkimo, kai kiti dalykai, tokie kaip įsimylėjimas, nusprendžia už tave, arba kai lieka sekundė iki nelaimingo atsitikimo, kurio neišvengsi – tie momentai ateina staiga, be jokio įspėjimo.
Man jie svarbūs dėl to, kad tai kraštutinumai, o ne dėl jiems teikiamos reikšmės. Sprendimas visa tai panaudoti kaip pagrindą teatrinei kompozicijai yra mažų mažiausiai paradoksalus, turint galvoje, kad teatro spektaklis yra pasikartojantis ir kontroliuojamas reiškinys.
Tikriausiai, kai jau viskas yra pasakyta ir padaryta, kūnas nieko nebeprisimena ir viskas tampa subtilia iliuzijos tuštuma, kuri padeda apibūdinti ar net užbaigti šį žaidimą“.
Nesibaimina, kad šokiruos
Nors 1987-aisiais spektaklis „What the Body Does Not Remember“ nustebino, net šokiravo tuometį šokio pasaulį, choreografas nesijaudina, ar spektaklis vis dar gali panašiai veikti publiką.
Pernai sugrįžęs prie debiutinio kūrinio ir iš naujo sudominęs juo šiuolaikinio šokio gerbėjus, W.Vandekeybusas sakė „Los Angeles Times“, kad repetuodamas patyrė keistą būseną, „nes atrodo, kad tai buvo vakar. Pusė trupės šokėjų, kurie šoka dabartiniame spektaklyje, prieš 25 metus, kai jis pasirodė pirmąkart, dar nė nebuvo gimę“.
Choreografas anuomet nemokėjo jokios šokio kūrimo technikos, bet kaip pats teigė, nežinojimas, kad sukūrei šį tą nauja, reiškė kur kas daugiau: „Vėl tą spektaklį matyti, iš tolo, yra tarsi meditacija. Jis toks grynas, toks stiprus. Tuo pačiu tai labai abstraktus darbas, bet gilus ir jaudinantis, nors ir nežinai kodėl“.
Ar W.Vandekeybusas linkęs šokiruoti savo žiūrovus? Į šį klausimą menininkas atsakė, kad „šokas – skambus žodis. Žmonės jau matė ir patyrė daugybę dalykų. Po Rugsėjo 11-osios įvykių visi baiminasi, kad bet kuriuo momentu gali nutikti kas nors bloga. Aš visad tai turėjau omeny, bet kaip kūrybinę mintį. Nemanau, kad spektaklis šokiruos, greičiau bus ypatingas“.
Po 25 metų – vėl gyvas
Pirmą kartą į Lietuvą atvyksta kultinio Belgijos choreografo ir režisieriaus W.Vandekeybuso trupė „Ultima Vez“, įkurta 1986 m. Prieš 27 metus sukurtas ir pernai atnaujintas W. Vandekeybuso spektaklis „What the Body Does Not Remember“ bus parodytas gegužės 9 d. Nacionaliniame dramos teatre.
„Kietas, brutalus, žaismingas, ironiškas, nuostabus. Šie būdvardžiai atrodo pernelyg pasyvūs spektakliui apibūdinti. Nepaprastai novatoriškas šokio spektaklis“, – taip į šį darbą 1987-aisiais „The New York Times“ sureagavo garsiausia anuomet JAV baleto kritikė Anna Kisselgoff.
Pernai spektaklis buvo atnaujintas ir vėl iškeliavo į pasaulines gastroles. „What the Body Does Not Remember“ punktyru žymi visą Europos šiuolaikinio šokio „sėkmės istoriją“.
Vienas esminių dvi spektaklio versijas skiriančių faktų: anuomet tai buvo pirmasis jauną choreografą pasaulyje išgarsinęs veikalas, tarp kurio šokėjų tik vienas turėjo profesionalo diplomą, o dabar choreografą žino visas pasaulis, jis sėkmingai garsina Belgiją ir šiuolaikinį šokį, o tarp šokėjų tik vieninas neturi profesionalo diplomo.
