Maestro J.Domarkas: „Mokinys neturi kartoti mokytojo“

Maždaug kas penkerius metus – naujas simfoninio orkestro dirigentas. Ir ne bet koks, o toks, apie kurį išgirsta ne tik Lietuva. Toks jau maestro Juozo Domarko, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros vedėjo ir jau penkiasdešimtus metus Lietuvos nacionalinio simfoniniam orkestro (LNSO) vadovo, darbo ritmas. Visi jo mokiniai skirtingi, bet kiekvienas iš savo mokytojo sužino: „Dirigavimas – tai ne pantomima virš skambančios muzikos“ ir daug kitų tiesų.  Tuo bus galima įsitikinti gegužės 10-ąją, kai pats J.Domarkas diriguos LNSO sezono pabaigos koncertui.

Daugiau nuotraukų (1)

Milda Augulytė

May 8, 2014, 8:19 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 4:07 AM

Modestas Pitrėnas diriguos Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui per Vilniaus festivalį. Tikrą benefisą su šiuo orkestru dar vasario mėnesį surengė Modestas Barkauskas. Dainius Pavilionis eina vyriausiojo dirigento pareigas Klaipėdos muzikiniame teatre. O šių metų balandžio 30 ir gegužės 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo G.Verdi operą „Ernanis“. Mantas Jauniškis debiutavo kaip Baroko operos teatro orkestro dirigentas – kovo 14 dieną Valdovų rūmuose pristatė premjerą – G.F.Handelio oratoriją „Prisikėlimas“.  Visi šie per pastaruosius dvylika metų į Lietuvos simfoninio dirigavimo sceną žengiantys dirigentai – J.Domarko mokiniai.

Pats kadaise išėjęs dirigavimo mokyklą puikių pedagogų klasėje ir kursuose, maestro dabar patyrimą perduoda jaunimui ir sako: „Mokinys neturi kartoti mokytojo. Mano pareiga apsaugoti mokinius nuo blogo skonio, nuo atviro grubumo, nuo netašyto požiūrio į muzikos kūrinį, išmokyti dirbti neatmestinai viską, kad ir ko imtųsi.“

Jie visi nutolę vienas nuo kito maždaug vienodu metų skaičiumi. D.Pavilionis ketveriais metais jaunesnis už M.Pitrėną. M.Barkauskas, M.Jauniškis – penkeriais metais jaunesni už Dainių.

„M.Pitrėnui šiemet bus keturiasdešimt, jaunesniesiems – apie trisdešimt. Kodėl jie tokie „seni“? Todėl, kad visi iki simfoninio dirigavimo studijų yra baigę po vieną aukštąjį muzikinį mokslą. Aš matau mažai šansų išmokyti diriguoti žmogų, kuris ateina baigęs tik muzikos mokyklą ar konservatoriją būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Tokio jaunuolio galvelėje, be galimo talento, vargu ar dar ko nors yra. O talentas be žinių ir darbo ir tėra talentas, vien kurį vargu ar kas įvertins.

Nori nenori, bet pirmąją studijų pakopą ir magistrantūrą žmogus baigia turėdamas 25 metus. Taip ir eina tas laikas. O besiruošiantis tapti dirigentu žmogus turi būti pakankamai išsilavinęs ir subrendęs. Ir pageidautina, kad kurioje nors muzikos srityje būtų, na, bent šiek tiek labiau išprusęs“, – aiškino J.Domarkas.

- Ar sunku parengti dirigentą? – pasiteiravau maestro J.Domarko.

– Labai sunku. Čia daug povandeninių uolų. Vienas sunkiausių darbų – atrinkti žmogų, kuris, tikėtina, išlaikys didžiulę studijų įtampą, tą savo gabumą, gyslelę, kuri tokia būtina dirigentui. Antraip gali dirbti metų metus, gaišti laiką ir rezultato nebus.

Deja, tokių atvejų pasitaiko ne taip jau retai. Gerai, kad pas mus ne per dažnai. Mes neturime tokių didelių pralaimėjimų, nes neruošiame daug dirigentų: kraštas nedidelis, tokios srities specialistų paklausa ribota. Nelabai sunku ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek mums reikia dirigentų.

Žmonės į dirigentų gildiją patenka įvairiai. Muzikiniuose teatruose ne kartą buvo, kad pianistas akompaniatorius, dirbantis su solistais, choru, susidomi dirigavimu. Taip iškilo mūsų Algis Žiūraitis, kuris vėliau išvažiavo studijuoti į Maskvą.

Taip dirigentu tapo ir Arturo Toscanini – jis iškilo iš violončelių koncertmeisterių. Kolegos, žinodami, kad jis universalus ir įvairiapusiškas, susirgus dirigentui, pasiūlė vadovauti spektakliui. Jis to ėmėsi ir tapo A.Toscanini, kurį visi žinome kaip legendą.

Dirigentą galima ir išmeškerioti kaip karosą iš prūdo: būna, kad kas nors pastebi gabų violončelininką, smuikininką, pianistą, turintį ir pedagogo gabumų. O dirigentas – tai būsimasis pedagogas, nori jis to ar nenori. Gal pirmiau netgi ne interpretatorius, o pedagogas.

Visi mano šios kartos mokiniai dirigentai – buvę chorvedžiai. Studijuodami chorvedybą jie turėjo tam tikrų ambicijų pereiti į aukštesnes studijas – operos ir simfoninį dirigavimą ir patys rodė iniciatyvą. Tai dar vienas punktų, kaip pamatome ir atrandame dirigentą – turi būti jų pačių iniciatyva.

Sprendžiu pagal save – kas ten mane būtų labai nužiūrėjęs, pastebėjęs, pamatęs, kad turiu dirigentui reikalingų savybių. Jeigu groju kokiu nors instrumentu, aš dar ne dirigentas. Bet patekau tada į pučiamųjų orkestrą, dabartinio „Trimito“ užuomazgą. Kolegos žinojo, kad domiuosi dirigavimu, pasiūlė pabandyti, pamatė, kad galiu diriguoti, ir iki išvykdamas studijuoti į tuometį Leningradą trejus metus su orkestru jau dirbau kaip dirigentas, vyriausiojo dirigento padėjėjas.

Kiekvienas į šią sferą ateina individualiai. O vaikinus, apie kuriuos kalbame, kaip minėjau, sieja tai, kad jie buvo chorvedžiai, mokėsi chorinio dirigavimo, baigė magistrantūrą. M.Pitrėnas – net aspirantūrą (dabar – doktorantūra). Buvo galima įsitikinti, kas ko vertas – nueiti į egzaminą, dar kur nors pamatyti juos diriguojančius.

Dar vienas būtinas dalykas prieš pradedant diriguoti – turėti bent elementarų teorinį bagažą, nusimanyti apie instrumentų savybes ir galimybes, gerai išmanyti muzikinę literatūrą, bent tą aukso fondą, kurį publika nori girdėti ir kuris dažniausiai skamba koncertų salėse visame pasaulyje, ypač – Europoje.

Būsimasis dirigentas turi būti lygiavertis pedagogo pašnekovas. Jeigu vienas kalba apie ratus, o kitas apie batus – perspektyva abejotina.

- Dabar dirigentais neretai tampa instrumentininkai, specialiai dirigavimo nestudijavę. Pavyzdžiui, Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja Sergejus Krylovas, kuris yra smuikininkas. Jis sako: pirmiausia reikia būti muziku, gerai jausti ir išmanyti muziką, o dirigavimas ateis savaime.

– Čia abejotinas supratimas. Turėdami galvoje tokius dirigentus galime kalbėti ir apie Vladimirą Ashkenazy, ir apie velionį Mstislavą Rostropovičių, ir apie Yehudi Menuhiną, net Placido Domingo padiriguoja orkestrui. Bet rezultatas – šiaip sau. Gal daugiau asmeninių ambicijų pakutenimas.

Dirigavimas, kaip visos kitos muzikos atlikimo rūšys, yra studijos. Reikia mokytis, išmanyti, žinoti specifinius reikalavimus, išlavinti dirigavimo techniką taip pat, kaip ir pirštų lakstymą klaviatūroje. Tūpčiojimas ir linkčiojimas nereiškia, kad esi A.Toscanini.

Specialaus pasirengimo neturintys muzikantai dažniausiai vadovauja kameriniams orkestrams. Ten nėra tokios sudėtingos specifikos, galima net galva padiriguoti. Vadovauti dideliam simfoniniam, operos teatro orkestrui reikia patirties, žinių, specialių studijų, pagaliau – dirigavimo technikos.

O kad garsiu dirigentu tapo A.Toscanini, kuris šios profesijos nesimokė, tai tokia reta išimtis, apie kurią geriau nė nekalbėti. Tai tiesiog Dievo dovana – žmogus gimė su sparniukais. Bet anaiptol ne visiems tie sparniukai užauga – ne kartą yra buvę, kad garbę bei pripažinimą pelnęs instrumentininkas, sumanęs atsistoti prie simfoninio orkestro pulto, atsiduria klouno vietoje. Iš pagarbos jam muzikantai stengiasi pagroti, niekas neprieštarauja, bet tik tiek ir ne daugiau.

- Jūs mokėtės pas legendinius mokytojus Ilją Musiną, Igorį Markevičių. Pastarasis savo mokinius versdavo išmokti kūrinius atmintinai ir diriguoti mintyse neskambant jokiam instrumentui...

– I.Markevičius surengė Maskvoje net keturis mėnesius trukusius kursus. Iš visos SSRS buvo surinkta šešiolika mokinių. Tuometei Leningrado konservatorijai atstovavome dviese – aš ir dar vienas vaikinas iš kitos klasės.

Tokia I.Markevičiaus metodika – treniruodamas atmintį turi diriguoti tyloje. Labai sunkus metodas – mirtinoje tyloje tavyje turi skambėti muzika. Jeigu suklydai – tuoj pat mokytojas tave „nurašo“.

- Ar jūs nebandote tokio metodo taikyti mokydamas savo studentus?

– Ne, jis nebūtinas. Turiu kitokių metodų, bet labai dėkingas I.Markevičiui, kad išmokė ir tokio. Aš daugiausia vadovaujuosi I.Musino pedagoginėmis nuostatomis. Jis garsus tuo, kad apibendrino dirigavimo anarchijos gausybę, sukūrė tam tikrą mokyklą. Aš, dabar jau pats turėdamas penkiasdešimties metų dirigavimo praktiką, galiu patvirtinti: jam tai išties pavyko. Ir I.Musinas ne tik iš mandagumo vadinamas legenda – jis iš tikrųjų yra vienas didžiausių šios srities šulų pasaulyje. Šios metodikos esmė – išorinė minties raiška. Dirigentas turi veikti rankomis ir parodyti muzikantams viską taip, kad jie suprastų, kad jam nereikėtų kalbėti. Pliurpimas per I.Musino pamokas buvo griežtai uždraustas – viską turi rodyti rankomis. Jeigu kas nors nepavyksta, vadinasi, kai ko dar neperėmei, neišmokai. Turi būti išraiška, plastika, tačiau ne baletas ir ne pantomima virš skambančios muzikos, kada dėlioji visokias letenėles. Tos letenėlės turi iškviesti muziką, išprovokuoti. Be to, muzika turi turėti tam tikrą charakteristiką, skambėti pagal tavo rankas, akis, veidą, viso tavo kūno konstrukciją.

Mokantis diriguoti reikia ypač lavinti manualinę – rankų – techniką, kad galėtum išreikšti net smulkiausias partitūros nuorodas. Juk kompozitoriai prirašo būtų ir nebūtų dalykų, ir viską reikia įgyvendinti taip, kad ne tik dirigentas suprastų, ką kompozitorius parašė, bet kad aiškiai rankomis perduotų visiems grojantiesiems. Scenoje sėdi šimtas žmonių ir jei kiekvienas pradės individualiai traktuoti kokį nors ritenuto, fermatą arba crescendo, iš to nieko neišeis. Bus šnipštas, garsų rinkinys, neturintis nieko bendra su ta partitūra. I.Musino mokykla nukreipta į šitai.

Ar egzistuoja J.Domarko – pedagogo – dėstymo metodai, mokymo stilius, principai?

– Nesukūriau kokio nors specialaus metodo ar metodikos. Tik didžiuojuosi, kad turėjau du tokius skirtingus mokytojus, išėjau dvi kontrastingas mokyklas pas du labai gerus pedagogus I.Musiną ir I.Markevičių. Man pavyko išlaikyti atmintyje iš šių pedagogų gautą ne tik meninę, bet ir pedagoginę informaciją, visą jų mokymo metodiką ir medžiagą.

Kai pačiam tenka mokyti, visi šie stebėjimai labai padeda ir turiu ką savo mokiniams pasakyti. Ir kai jie patys dabar jau turi praktikos, mato, kad visa tai nėra nieko vertas patyrimas.

- Kokie jūsų mokiniai? Ką apie juos galėtumėte pasakyti?

– Visi jie skirtingi, į dirigavimą atėjo savo keliais, bet visi buvę chorvedžiai, turintys aukštąjį išsilavinimą, taigi jau paragavę dirigavimo košės.

M.Pitrėnas pas mane mokėsi bene ilgiausiai – devynerius metus. Jis – inteligentiškas, plataus akiračio žmogus, jau sukaupęs nemenką dirigavimo patirtį. Dar būdamas šešiolikos metų jis įkūrė kamerinį chorą „Psalmos“, su kuriuo išmaišė Europą, gastroliavo JAV, laimėjo ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Be to, dėstė Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijoje, vadovavo jos auklėtinių chorui, išleido liturginį bendruomenės giesmyną. Tie dalykai irgi formuoja asmenybę ne tik muzikine, bet ir filosofine dvasine prasme.

M.Pitrėnas – taktiškas. Niekada nesu girdėjęs šiurkštesnio posakio iš jo lūpų, grubesnės reakcijos, nors per devynerius metus tikrai turėjau progų prisižiūrėti. Visa tai atsiliepia diriguojant. Dirigento požiūris eina per jo paties imlumą, per akumuliatorius, kokiais jis pats užtaisytas. Jeigu tie akumuliatoriai suveikia, iškart duoda impulsus kitiems – žmonėms, chorui, orkestrui.

Prisimenu, 2003 metais Katovicuose (Lenkija), Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse, M.Pitrėnas laimėjo ne tik aukso medalį, bet ir orkestro simpatijų prizą – muzikantai iš visų konkurso dalyvių išsirinko būtent jį. Jeigu jis laimėjo orkestro simpatijas Katovicuose, galima tikėtis, kad laimės jas ir kitur. Tai byloja ir jo darbas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kritikų ir publikos puikiai įvertinti solidūs W.Lutosławskio, L.van Beethoveno, R.Schumanno, G.Mahlero, C.Debussy simfoninių kūrinių atlikimai, daugybė sekmadieninių programų visai šeimai. Kitas mokinys – D.Pavilionis. Jis būtų šiek tiek kontrastas M.Pitrėnui. Jis aštresnio charakterio, griežtesnis, nekantresnis, kartais gal net treptelintis koja, kietesnės rankos. Tai tipiškas „kietas“ kolektyvo vadovas, nepakantus rutinai, apsileidimui, profesinėms klaidoms. Jis reikalauja kūrybinės disciplinos iš atlikėjų, o dar labiau reiklus sau. Labai darbštus, visada gerai žino, ko nori, išmano medžiagą, kurią diriguoja, puikiai išmano stilistiką. Ir ne dėl to, kad mano mokinys, o dėl to, kad pats labai smalsus, darbštus, imlus, paslankus.

Dabar jis yra Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas, ne kartą dirigavęs ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Be to, D.Pavilionis yra dviejų dirigentų konkursų Lenkijoje laureatas. 2006 metais Bialystoke laimėjo trečiąją premiją tarptautiniame W.Lutoslawskio dirigentų konkurse. Iš keturiasdešimties žmonių buvo trečias. Nuo to laiko jis gana populiarus Lenkijoje, nuolatos kviečiamas ten diriguoti, ir kiek man žinoma, lenkų simfoniniuose orkestruose jis labai mėgstamas.

Dainius daug ką diriguoja atmintinai, net didžiules partitūras. Mane apstulbino, kai jis prieš keletą metų atmintinai dirigavo grandiozinę Sergejaus Rachmaninovo Antrąją simfoniją. Laikau save gerai pažįstančiu rusų klasikinę muziką, dėl S.Rachmaninovo mane apgauti sunku ir turiu pasakyti, kad aukščiausiu balu vertinu tai, ką tuo metu padarė D.Pavilionis, diriguodamas mūsų Nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Dar vienas mokinys – M.Barkauskas. Jis gal kiek mažiau praktikos turėjo, nes dar tik pradeda scenos kelią. Kai M.Pitrėnas paliko Balio Dvariono muzikos mokyklos moksleivių orkestrą ir direktorė manęs paklausė, ką pasiūlyčiau į jo vietą, rekomendavau M.Barkauską. Sako, kad vaikai jį pamilo taip pat kaip ir jo pirmtaką M.Pitrėną ir jie labai sėkmingai dirba.

Šis žmogus yra trečios charakterio formos. Tai uždaresnis, labai susikoncentravęs į save, visada žvelgiantis skvarbiu žvilgsniu ir niekada nesuprasi, ką jis galvoja, bet tai nereiškia, kad negalvoja. Viską mato, viską akumuliuoja, viską žino, viską greitai tvarko, nepaprastai darbštus ir muzikine prasme labai lankstus. Neblogai skambina fortepijonu, gerai išmano ir vadinamąjį populiarųjį žanrą, jaučia stilistiką.

O svarbiausia, kad jis iš prigimties turi dirigentui taip reikalingas plastiškas ir išraiškingas rankas – man net nereikėjo labai kištis į jo rankų plastiką, tik sutvarkyti specifinius technikos įgūdžius, kurie būtini diriguojant simfoniniam orkestrui.

M.Barkauskas jau turėjo ne vieną koncertą su Kauno simfoniniu orkestru, dirigavo ne vieną spektaklį Klaipėdos muzikiniame teatre („Traviatą“, „Šikšnosparnį“, „Sevilijos kirpėją“), Nacionaliniame operos ir baleto teatre statė baletą pagal G. Bizet muziką „Karmen“. O vasario mėnesio koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje galima vadinti jo benefisu – dirigavo rimtą programą (R.Ščedrino, G.Bryarso, J.Brahmso kūrinius). Tai kaip dirigento vizitinė kortelė, kurią jis pateisino ir gavo akcijų tolesnei karjerai.

M.Barkauskas dar neturėjo progos nuvykti į kokį rimtesnį dirigentų konkursą, bet kai tik pasitaikys proga, tikiu, kad būtinai tai padarys . Į sceną žengia ir M.Jauniškis – jis jau turėjo kelis pasirodymus, susitikimą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Palyginti su trimis minėtaisiais mokiniais, M.Jauniškis būtų ketvirto tipo – šaltesnio būdo, bet jo šaltumas reiškiasi išoriniu pavidalu, o ne viduje. Viduje jis muzikantas, inteligentiškas žmogus, išaugęs geroje aplinkoje, gavęs gerą išsilavinimą, turi gerą teorinį dirigento pasirengimą. Žinant Manto darbštumą, galima tikėtis vis daugiau jo pasirodymų.

Labai džiaugiuosi visais savo mokiniais. Dar sykį pabrėžiu, kad visi jie skirtingi ir reikia turėti gerą psichologo įžvalgą ir filologo iškalbą, kad tiksliai suformuluotum charakteristikas. Bet viena būdinga visiems: jie visi nepaprastai darbštūs ir imlūs, smalsūs, uolūs, aktyvūs – dirigentas turi viską žinoti, matyti, mokėti pateikti save.

- Jūs stebite savo mokinių koncertus, juose dalyvaujate. Na, į Klaipėdą gal nevykstate... – Nuvažiuoju ir ten.

Jei net į Klaipėdą nuvykstate, tai į koncertus ar spektaklius Vilniuje – juo labiau. Pamenu, per vieno jūsų mokinio diriguojamą koncertą sėdėjau priešais jus ir girdėjau komentarus, kuriuos sakėte žmonai: „Na ką čia jis liurlina, čia turi būti jėga ir veržimasis...“ Ar tą patį pasakote ir jiems?

– Pasakau. Nedetalizuoju, bet pasakau, įspėju, jei pastebiu atsirandant manieringų, nereikalingų dalykų.

Tačiau, kaip sakoma, po peštynių kumščiais nemosuojama. Žmogų išleidai į gyvenimą ir toliau jis kapstosi savarankiškai. Per daug kištis negalima. O įspūdžiais su žmona juk galiu pasidalyti.

Beje, kol I.Musinas buvo gyvas, o aš dažnai nuvažiuodavau diriguoti į Leningrado filharmoniją , jis po kiekvieno koncerto pastatęs mane į kampą „kaldavo“ – tas negerai, aną negerai padarei...

- Kai jūs pradėjote dirigento kelią, dvidešimt aštuonerių metų gavote į rankas orkestrą – gal jis ir nebuvo dovanėlė, teko pasidarbuoti, ir dar su įvairiausiomis peripetijomis, kol šį bei tą išlipdėte. Tačiau vis dėlto tai buvo dirigento postas. O ką daryti dabartiniams jauniems dirigentams – viskas tarsi jau užimta. Ar nesijaučia jie kaip ir neturintys vietos?

– Sunku pasakyti, kas blogiau, kas geriau. Tuomet, kai aš, baigdamas Leningrado konservatoriją, gavau Lietuvos valdžios pasiūlymą būti Filharmonijos simfoninio orkestro vadovu, negi turėjau prieštarauti?

Žinoma, jeigu tuo metu jau būčiau buvęs įsitaisęs dirigentu kur nors į Kirovo (dabar Marijos) teatrą ar kitą kolektyvą, gal ir būčiau pagalvojęs, ar verta grįžti į Lietuvą. Iš ten mano karjera visai kitaip būtų atrodžiusi negu iš čia. Lietuvoje aš buvau uždarytas – jokios tuometės SSRS respublikos orkestro neišleisdavo į užsienio gastroles. Tik 1986 metais, kai prasidėjo pertvarka, viskas šilo ir nelabai ką begalėjo sulaikyti, pirmą kartą mums buvo leista išvykti į Prancūziją. Bet man tada jau buvo penkiasdešimt metų...

Sakoma, kad kiekvienam vaisiui – savas metas. Arba savas daržas. Ir nieko nepadarysi. Daug lemia laimė, sėkmė, galimybė, net atsitiktinumas.

Anuomet, beveik prieš pusę amžiaus, minėtą tuomečio Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimą gavau aš, o ne kas kitas.

Manau, kad kiekvienam žmogui, jeigu jis ko nors profesiškai vertas, ateis savo laikas. Apie kompozitorius kartais sakoma: „Nepelnytai užmirštas.“ Bet per savo didžiulę praktiką sau pakoregavau šį teiginį: „Jeigu pamirštas, vadinasi, šiek tiek pelnytai.“ Net garsiųjų kompozitorių, pavyzdžiui, P.Čaikovskio, L.van Beethoveno – kiek kūrinių nežinome?! Arba žinome tik mes, kurie bibliotekose kapstomės. Bet pakapstome, pakapstome ir kai ką vėl užverčiame.

Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų profesijos atstovus. Jeigu vieną, antrą, penktą kartą esi užmirštas, vadinasi, yra kažkas, kas leidžia tave atidėti kitai dienai. O tos dienos taip slenka, kad galiausiai lieki nepastebėtas.

O jeigu žmogus talentingas, darbštus, sukalbamas, žmogiškai mobilus, jis neliks nepastebėtas. Ir aš tikiu, kad mano mokiniai nebus užmiršti. Be to, jie ir dabar jau matomi! O gal šioje vietoje derėtų priminti, kad M.Pitrėnas, neturėdamas nė keturiasdešimties metų, jau pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją?!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.