Dienos programą pradėjo jauniausieji ir dar neemigravę šokėjai – nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos klasikinio ir šiuolaikinio šokio mokiniai. Jų kompozicijos ne pirmi metai įtraukiamos į „Naujojo Baltijos šokio“ programą. Festivalio vadovas Audronis Imbrasas įsitikinęs, kad tarp dabartinių „čiurlioniukų“ jau dabar galima įžiūrėti būsimas šiuolaikinio šokio asmenybes. Skaityti tris kartus
Moksleiviai savo kūrinius rodė rodė mokyklos Šokio teatre. Ten pat – ir profesionalaus šokėjo Martyno Rimeikio miniatiūra „Kelionė“ iš Operos ir baleto teatro projekto „Kūrybinis impulsas“. Kitas šeštadienio repertuaras vyko „Menų spaustuvėje“.
Pertraukose tarp penkių tos dienos spektaklių kildavo diskusijos, o mes su choreografu ir šokėju Andriumi Katinu ir juokais, ir rimtai skaičiavome savo galimybes pamatyti, suprasti ir išjausti viską, ką „Naujasis Baltijos šokis“ patiekia. Nutarėme, kad programa pernelyg intensyvi, nėra kada ne tik atsikvėpti, bet ir realiai įsigilinti į skirtingiausių menininkų kūrinius. O juk norisi ilgiau pabūti ir su tuo, ką pamatei, ir ką pajutai, o ne bėgti iš salės į salę.
Ar galiu, paklausiau A.Katino, pacituoti šitą mūsų išvadą? Taip, atsakė šokėjas, cituok mažiausiai tris kartus ir didelėm raidėm. Tai prašau Audronį Imbrasą perskaityti mūsų su A.Katinu pokalbį tris kartus.
Žiūrovu būti rizikinga
Performansą „Criseless“ Andrius Mulokas rodė ne salėje, o studijoje. Pats šokėjas žiūrovams renkantis, galima sakyti, kabėjo pririštas ir apsinuoginęs, kūną dengė tik ausinių žiedas aplink juostą. Ką šokėjas kalba filmuotuose įrašuose, kuriuos transliavo du monitoriai, galima buvo išgirsti tik nuėmus ausines nuo jo strėnų – vadinas, visiškai apnuoginus artistą. Provokacijos tykojo kiekviename žingsnyje. Tarkime, kur scena? Kur vyks pagrindinis veiksmas? Toje salės pusėje, kur artistas kybo, ar už žiūrovų nugarų, kur išlaisvintas artistas atvirai persirenginėjo? O gal patalpos vidury, kur tarp žiūrovų migravo ir Andrius Mulokas ir kitas veikėjas - su beisbolo kepure.
Personažas su beisbolo kepure, atsainiai komandavęs publikai, kaip elgtis (imti ausines, padėti jas į vietą, atsitraukti), pasirodė besąs performanso garsistas ir scenos darbininkas. Kiekvienam iš performanso žiūrovų grėsė galimybė tapti artisto pašnekovu. Vieno vyro Andrius Mulokas paprašė, kad užrištų jam akis, paskui jam, nieko nematančiam padėtų orientuotis erdvėje, ir žiūrovas nejučia tapo artisto nenuspėjamo šokio partneriu.
Turime tiktai kūną
Juodojoje salėje spektaklį „Kūnai“ rodė Ugnė Dievaitytė, kurianti Ispanijoje ir jos partnerė Poliana Lima iš Brazilijos. Pernai jos pirmąkart dalyvavo „Naujajame Baltijos šokyje“ su trimis šokio miniatiūromis ir sužavėjo savo kūnų galimybėmis. O kadangi artistės šoko apsinuoginusios, sulaukė šiurkštokų komentarų – iš tos visuomenės dalies, kuri, akivaizdu, nesusijusi su šiuolaikiniu šokiu ir nuogumą sieja ne su kūryba, o tik su erotika ir pornografija. Todėl vakar prieš Ugnės ir Polianos spektaklį „Kūnai“ buvo paskelbtas perspėjimas, kad publika matys nuogus kūnus, tai šokėjų instrumentas, be to, „kūnas yra vienintelis dalykas, ką žmogus iš tiesų turi“.
Nuostabiai išlavinti Ugnės ir Polianos kūnai blausioje scenoje virsdavo fantastinėmis formomis ir atrodė, kad šviesa sklinda būtent iš jų.
Gražuolė ir višta
Kaip atrodytų Mis Lietuvos pasirodymas pasauliniame konkurse pafantazavo Vilma Pitrinaitė savo ironiškame spektaklyje „Mis Pasaulis 2014 Lietuva“. Spektaklio turinys – paika lietuvaitė repetuoja pasirodymus būsimoms nominacijoms. Pradėjusi kaip besistaipanti gražuolė, tęsusi kaip tautinių šokių ir dainų šokinėtoja, absurdiškų atsakymų transliuotoja, spektaklį artistė baigė visiškai persimainiusiu įvaizdžiu – susivėlusi herojė buvo panaši į šlapią vištą su Europos sąjungos vėliavų uodega. Nes merginai per „bikinio nominaciją“ buvo kilęs klausimas, kur dėti tas vėliavas, gal susikišti į užpakalį? Kaip tarė, taip padarė.
Atsiminimų juodos durpės
Juodojoje salėje atminties ringe sukosi Loreta Juodkaitė. Jos spektaklis „Atmintis“ panėšėjo į magišką ritualą, veikė kaip hipnozė ir vertė suktis savo atminties ratuose.
Atmintis sugrąžino šokio kritikės Vitos Mozūtaitės recenzijos apie Loros spektaklį sakinius: „Įtemptas raumeningas kūnas sukosi atminties kube, keisdamas savo formą, negalėdamas peržengti jo ribų. Sukosi tol, kol suvokė, jog atsiminimai tarsi tos juodos durpės, nuklojusios kubo grindis, turi būti perkratyti, kad minčių maišalynėje rastum save. Ir šokėja nedrąsiai žengė į savo atsiminimų pasaulį, žarstė juos, trypė kojomis, minkė visu kūnu.
Ne, tai nebuvo atsiminimai apie šokį scenoje. Atvirkščiai, tai buvo šokis apie atsiminimus, apie pojūtį, kai esi tarsi užrakinamas tarp keturių sienų: įsiminimo, atsiminimo, prisiminimo ir užmiršimo. Ir negali rasti savo tikrojo aš“.
Vitos Mozūraitės trūksta šiame festivalyje. Ir truks nuolat, kai tik susidursime su šiuolaikiniu šokiu.
V.Mozūraitės recenzija apie L.Juodkaitės spektaklį „Atmintis“: https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/sokeja-l-juodkaite-sukosi-atminties-kube.htm#.U28MeIGSwwo
