„Prabundu ryte, o galvoje skamba: „Čia mano kraštas“. Lietuviškai dainuoti šioje šventėje buvo neįtikėtinas jausmas“, - šypsodamasi prisipažino 49 metų švedė.
Tiems, kurie ją pažįsta, toks žingsnis nebuvo staigmena. Švedijos diplomatė jau keletą metų gieda sostinės Bernardinų bažnyčios chore, rašo „Lietuvos rytas“.
Pomėgis - nuo vaikystės
Kai Ceciliai buvo septyneri, ji gerokai erzindavo savo mamą. Stipraus balso mergaitė lakstydavo po namus ir garsiai dainuodavo.
Paaugusi ji pradėjo dainuoti choruose. Galiausiai tapo vieno populiariausių Švedijos merginų chorų nare - su juo ne kartą koncertavo užsienyje, įrašė ne vieną plokštelę.
Šiandien kelionės po pasaulį, keičiant gyvenamąją vietą, - šios moters darbo dalis.
„Tačiau pirmoji mano kelionė į užsienį buvo būtent su choru. Dainavau festivalyje Belgijoje“, - prisiminė Cecilia.
Kone pusė buvusių bendražygių iš to choro pasirinko profesionalią muzikinę karjerą. Apie tai svarstė ir Cecilia, tačiau nuėjo kitu keliu. Ir dėl to nesigaili, nors meilė muzikai niekur nedingo.
„Dainuoti chore Švedijoje labai populiaru. Juose mūsų šalyje dainuoja apie 600 tūkstančių žmonių.
Galvojau apie muzikinę karjerą, bet paskui nusprendžiau, kad geriau būsiu laiminga mėgėja. Supratau, kad mane domina pernelyg daug įvairių dalykų, o muzikai reikėtų atsiduoti visa širdimi ir protu“, - pasakojo ambasadorė.
Be dainos pasidaro liūdna
Paauglystėje ir violončele grojusi Cecilia dainavimo mokėsi ne tik Švedijoje - pradėjusi diplomatės karjerą, irgi neapleido muzikos. Pavyzdžiui, metus lankė pamokas Paryžiaus konservatorijoje, kur kursui vadovavo viena šios šalies operos žvaigždžių.
Be to, kiekviename mieste ji stengiasi surasti dainavimo kolektyvą, prie kurio galėtų pritapti ir taip įprasminti savo laisvalaikį.
„Likimo ironija - vienintelė vieta, kurioje gyvenau ir nedainavau jokiame kolektyve, buvo Viena - muzikaliausias miestas. Ten mano dienotvarkė tiesiog buvo pernelyg užimta, teko labai daug keliauti.
Dainuoti einu ne tik dėl aistros muzikai. Manau, būti choro dalimi yra puiki proga pažinti šalies kultūrą, kasdienybę, sutikti daug įdomių žmonių.
Mano vyras jau juokauja - kai nuvykstu į naują šalį, man būtinai reikia kuo greičiau susirasti chorą. Jis mato - jei kurį laiką nedainuoju, man pasidaro liūdna. Choras - puikus būdas po darbų atsipalaiduoti ir atsigauti“, - neabejoja Cecilia.
Pritapo prie bernardinų
Vilniuje bendraminčių būrį ambasadorė surado Bernardinų bažnyčios chore - jame gieda nuo 2011-ųjų Kalėdų, pirmųjų, kurias sutiko Lietuvoje.
Choras repetuoja dukart per savaitę - ambasadorė lanko maždaug kas antrą repeticiją, nes labiau pasinerti į jo veiklą neleidžia užimtumas. Tačiau ji dalyvavo Lietuvos chorų varžybose, kuriose šis kolektyvas pelnė prizinę vietą, o praėjusį savaitgalį - ir Dainų šventėje.
Švedija - protestantų šalis, o Bernardinų bažnyčia - katalikų. Tačiau ambasadorės tai visiškai netrikdo.
„Švedijoje mes šiek tiek kitaip į tai žiūrime. Pastebėjau - lietuviai sako, kad yra katalikai. O mes, švedai, sakome, kad esame tiesiog krikščionys. Nėra pabrėžiami tie skirtumai. Mane Bernardinų choras mielai priėmė, esu už tai dėkinga“, - sakė pašnekovė.
Rado panašumų su švedų kūryba
C.Ruthstrom-Ruin yra dainavusi didžiulėse chorų šventėse Belgijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse. Tačiau nė viena jų dydžiu ir choristų skaičiumi nė iš tolo neprilygsta Dainų šventei Vilniuje.
„Svajojau padainuoti šioje šventėje. Ką dainavimas reiškia Baltijos šalims, žmonių vienybei, nacionalinei tapatybei, supratau tada, kai prieš porą dešimtmečių pirmą kartą atvykau į Estiją. Man labai pasisekė, kad Vilniuje galėjau tai patirti“, - džiaugėsi Cecilia.
Ji įsitikinusi - dainavimas chore ir lietuviškų dainų tekstų mokymasis padėjo geriau suprasti ir pažinti mūsų šalį.
„Jūsų gramatika - tikrai sunki, bet sykiu lietuvių kalba - labai įdomi, jos struktūra skiriasi nuo švedų kalbos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visas Dainų šventės melodijas išmokau atmintinai. Turėjau prieš akis natas, kaip ir visi. Bet kai kurias dainas moku.
Beje, jūsų dainų eilės panašios į švedų. Mes irgi turime dainų apie derlių, gamtą, vaikiną, kuris sutinka merginą. Tik, žinoma, pačioje Dainų šventės nuotaikoje - daugiau patriotizmo nei chorų festivaliuose Švedijoje. Tai gražu ir įspūdinga“, - sakė ambasadorė.
Laisvalaikiu ji daugiausia klausosi akademinės muzikos, tačiau, žinoma, vertina ir ABBA bei kitus švedų popmuzikos šviesulius.
Teko dainuoti ir fontane
Ambasadorė nemažai prisidėjo prie to, kad Vilniuje šią vasarą pasirodytų garsi Švedijos vokalo grupė „The Real Group“ - tą dieną kolektyvas turėjo nemažai pasiūlymų dainuoti kitur, bet pasirinko Vilnių.
Iš lietuvių kompozitorių jai įspūdį padarė Kristina Vasiliauskaitė: „Išgirdusi jos parašytus kūrinius, tikrai pasijutau sujaudinta.“
Paprašyta paminėti keisčiausią vietą, kurioje jai pačiai teko dainuoti, C.Ruthstrom-Ruin tuoj pat prisiminė tradicinę šventę, kurioje merginų chorai dainuoja įsibridę į fontaną.
„Jei būna geras oras - gal ir linksma. Bet dainuoti tekdavo ir tada, kai lydavo ar pūsdavo vėjas“, - juokėsi pašnekovė.
Persikėlus dirbti į naują šalį, gandai apie dainuoti mokančią diplomatę greitai pasklinda. Kartais meilė muzikai švedę įstumia į kuriozišką padėtį. Vienintelis sykis, kai Cecilia atsisakė kvietimo padainuoti, buvo Japonijoje.
„Buvau paprašyta atlikti Švedijos himną. O paskui paaiškėjo, kad tai bus renginys, kurį stebės dešimtys tūkstančių žiūrovų ir imperatoriškoji šeima. Pabūgau. Kreipėmės į japonų operos žvaigždę - ji mane pavadavo ir padarė tai puikiai“, - nusijuokė diplomatė.
