„Šioje dramoje yra daug sluoksnių – žiūrint iš vaikų pozicijos, valdžios ar religijos, nes labai akivaizdi katalikybės problema (ankstyvosios krikščionybės susidūrimas su pagonybe)“, – teigė režisierius.
J. Vaitkaus nuomone, pjesė aprėpia tiek, kad spektaklis galėtų trukti ir šešias valandas. „Tik tam mūsų žmonės nelabai pasiruošę. Nenoriu jų varginti, bet gal ateis laikas, kai nepaisysiu. Tačiau žiūrovas yra žiūrovas. Man jis reikalingas“, – sakė režisierius.
– Pagrindiniam naujo spektaklio „Karaliaus Lyro“ vaidmeniui pasirinkote buvusį Klaipėdos dramos teatro aktorių Vytautą Anužį. Kodėl?
– Jei būtų gyvas amžinatilsį Eduardas Murašovas, manyčiau, kad jis irgi galėtų vaidinti. Gal iš dalies Jefremovas. O visi kiti mūsų aktoriai yra truputį kitokio plano – per jauni tiek teatrine, tiek žmogiškąja prasme.
V. Anužis yra ganėtinai darbštus ir atsakingas. Su tokiu žmogumi malonu dirbti, nes yra apie ką pasišnekėti ir galimybė zonduoti: ne režisuoti, o tiesiog bendrauti ir kartu atrasti dalykus, kurie svarbūs šitame spektaklyje.
Man nereikia, kad aktorius idealiai atitiktų vaidmenį arba amžių. Svarbu, kad emocijų ir temų partitūra būtų užgauta ir perleista būtent per V. Anužio jausmus, protą, suvokimą. Kitas svarbus dalykas, kad tai – atsidavimo repeticijoms, atsakomybės, tekstų valdymo pavyzdys.
Dar buvo savotiškai noras, kad ateitų kaip tam tikras karščiuojantis centras, apie kurį viskas pradėtų suktis. Manau, kad tą pajuto visi.
– Jūs siekiate neužkrauti aktoriaus kūno papildoma puošyba. Kodėl?
– Epochinės mados, veido ir kūno makiažas labai daug slepia, pridengia. Manau, kad natūralumas žmogui daug svarbesnis negu įvairios priedangos, užtepimai, papildymai arba viskas, kas nesusiję su jo organizmu, fiziniu kūnu, vystymusi.
Todėl aktoriai kaip ir nieko neslepia, šiuo atžvilgiu jie visiškai apnuoginti, turi tai, ką turi. Žmonės pradėjo galvoti apie save, kaip apie fizinį kūną, kaip atrodo. Skyrė daug laiko ir pastangų, kad pasiektų savo organišką ir už tam tikrų ribų neišvirtusią formą.
Antra, tai padeda atkreipti dėmesį į emocinį procesą, intelektualumą, gebėjimą mąstyti ir perteikti neprisidengus skudurais arba kažkokiais kitais dalykais. Tai – trigubas rezultatas. Žmonės iš pradžių buvo šokiruoti, bet dabar, kai apsivilko spektaklio drabužius, nurimo. Ir aš matau, kaip trupė pasikeitusi į gera, nėra apsnūdusio, nežinančio, miegančio arba išlepinto kūno šventės. Jie pasiruošę dirbti, aktyviai dalyvauti. Manau, padėjo tai, kad nėra už ko pasislėpti.
– Aktoriai net negali pasislėpti už scenografijos. Jūs jiems palikote tuščią teatro erdvę.
– Tuštuma kartais būna daug pilnesnė negu pripildyta įvairių dalykų. Juk žmogus turi fantaziją, galų gale tam tikrą įsivaizdavimą, todėl reikia tam palikti erdvės. Galima čia rūmus pastatyti, bet galima juos matyti vaizduotėje ir elgtis taip, kad ir žiūrintis žmogus įsivaizduotų, kas ir kur yra.
Man labiausiai norėjosi sukurti terpę, kuri nebūtų pririšta prie realių buitinių detalių arba architektūros, kurioje organizmai ir formos turėtų savo pasaulį, elgseną, bendravimo taisykles. Reikia daug niuansuoti, kad pavyktų visa tai realizuoti.
Taip, toks mūsų teatrinio organizmo, skirto „Karaliui Lyrui“ ir kuriame tarsi visi telpa, kūrimas. Žinoma, kartais būna nepatogu, bet tas nepatogumas tik tam, kad viską realizuotum, įsisavintum ir kad tai būtų organiška. Toks sprendimas.
– Kada režisierius subręsta valdžios, tikėjimo, tėvų ir vaikų santykius analizuojančiai W. Shakespeare`o pjesei „Karalius Lyras“?
– Tiesą pasakius, nuo amžiaus nelabai priklauso. Yra tam tikra riba, tam tikri išgyvenimai, kurie –kaip vaisiai. Juk yra brendimo laikotarpis, nokimo, puvimo, į save siurbimo. Paskui, kai jau jauti kažkokius atsakymus, bet nesi praradęs žmogus jautrumo, turi teisę imti tokias pjeses, kaip „Karalius Lyras“.
Tokie kūriniai visada yra savotiškas iššūkis, pasitikrinimas, egzaminas pačiam sau. Šioje dramoje yra daug sluoksnių – žiūrint iš vaikų pozicijos, valdžios ar religijos, nes labai akivaizdi katalikybės problema (ankstyvosios krikščionybės susidūrimas su pagonybe).
Pjesė, manau, nėra „išsemta“ ir vienu pastatymu nelabai tą padarysi. Iš tikrųjų spektaklis turėtų būti daug ilgesnis (kad ir šešių valandų), dar daugiau niuansuotas, kad būtų galima aprėpti visas temas, kad jos būtų paliestos išsamiai, o ne iliustratyviai.
Tam mūsų žmonės nelabai pasiruošę. Nenoriu aš jų varginti, bet gal ateis laikas, kai nepaisysiu. Tačiau žiūrovas yra žiūrovas, man jis reikalingas. Galbūt bevaidinant spektaklis savaime po truputį ne trumpės, o ilgės.
Spektaklyje „Karalius Lyras“ vaidina trys dešimtys LRDT aktorių. Kostiumus jiems sukūrė Daiva Samajauskaitė, muziką – kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, artistų judesio raišką lavino Kornelija Krasilnikovaitė.
