Iš Baltarusijos E.Nekrošiaus spektaklis grįžo su Didžiuoju prizu

Vilniaus teatras „Meno fortas“ su laurais grįžo iš pirmųjų šį sezoną

E.Nekrošiaus „Jobo knyga“ sėkmingai rodyta festivalyje Baltarusijoje.<br>„Meno forto“ nuotr.
E.Nekrošiaus „Jobo knyga“ sėkmingai rodyta festivalyje Baltarusijoje.<br>„Meno forto“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Tauras Čižas

Sep 24, 2014, 11:06 AM, atnaujinta Jan 29, 2018, 9:43 PM

Lietuvos teatras jau ir ankstesniais metais buvo pristatomas festivalio programoje, bet „Meno forto“ trupė Breste vaidino pirmą kartą. E.Nekrošiaus spektaklis buvo laukiamas su ypatingu susidomėjimu ir lūkesčiais. Specialiai į jį suvažiavo teatralai iš visos kaimyninės šalies. Taip pat festivalio organizatoriai buvo sukvietę ir nemažą būrį teatro kritikų iš visos Rytų Europos.

Tai, kad spektaklis nepaliko abejingų, „Meno forto“ aktoriai galėjo įsitikinti jau per aptarimą po spektaklio. Teatrologai iš Lenkijos, Estijos, Baltarusijos ir kitų šalių dalijosi savo įspūdžiais ir negailėjo gražių žodžių tiek E.Nekrošiaus minties gilumui, sceninės kalbos unikalumui, tiek aktorių Remigijaus Vilkaičio, Salvijaus Trepulio, Vaido Viliaus emocionaliai ir paveikiai vaidybai. Jie teigė, kad kiti lietuvių režisieriai sukelia diskusijas, ginčus, o E.Nekrošiaus kūryba, ypač vėlyvoji, naujieji spektakliai, verčia ne diskutuoti apie jų meniškumą, o susimąstyti apie tai,kas yra teatras ir ką gali menininkas, jei jis yra tikras menininkas.

Anot kritikų, prasibrauti pro tankų ir prisodrintą E.Nekrošiaus minčių tinklą nėra lengva, bet jei jau jį įveiki, patenki į sferas, kuriose pasidaro labai gera. Todėl žiūrėti jo spektaklių vaizdo įrašus gal net geriau, nes turi techninę galimybę sustabdyti ar atsukti vaizdą.

Po „Jobo knygos“ norisi kalbėti net ne apie teatrą, o apie save. Remiantis konkrečios religijos sakraliniu tekstu sukurtas spektaklis vienodai aktualus ir jaudinantis bet kurios konfesijos žmogų.

Kritikė iš Estijos prisiminė laikus, kai Sankt Peterburge pristatant E.Nekrošiaus spektaklį „Mocartas ir Saljeris. Don Žuanas. Maras“ buvo išlaužtos teatro durys, neatlaikiusios norinčiųjų patekti vidun antplūdžio. Ji teigė, kad lietuvių režisieriaus spektaklius reikia ir būtina žiūrėti ne du, o tris ar keturis kartus, kol jie tampa „tavo“. Tuomet net buvo paplitęs šmaikštus posakis rytais: „Na ką, ir vėl miegojai su Nekrošiumi?“ Mat net pasibaigusius E.Nekrošiaus spektaklius vis dar žiūri ir žiūri mintyse, jie neduoda ramybės, jaudina ir sukelia mintis dar ilgai po jų peržiūros. Ji tvirtino, kad po A.Čechovo, W.Shakespear'o, J.W.Goethe's E.Nekrošiaus perėjimas prie biblinių tekstų yra labai logiškas, mat ir Don Žuanas, ir Dante, ir Faustas, ir kiti personažai meta iššūkį Dievui, likimui taip, kaip tą daro Jobas.

Smagu, kad solidūs teatro kritikai neapsiribojo pagiriamaisiais žodžiais, bet išsamiai nagrinėjo spektaklio menines idėjas, kapstėsi jų ištakose ir nagrinėjo poveikį žiūrovui. Jie tapatino Jobo personažą su Kristumi, pabrėžė tikslią, jautrią, bet labai aktualią spektaklio stilistiką – galingą, bet be mažiausios užuominos į plakatiškumą. Lygino jį su tapytojo Kazimiro Malevičiaus minimalizmu ir tvirtino, kad tai naujas teatro istorijos puslapis, verčiantis kalbėti jau ne apie metaforinį, o apie metafizinį teatrą. Pažymėta buvo ir tiksli, subtili Leono Somovo spektaklio muzika koduojanti, gramzdinanti į filosofijos sritį.

Teatro specialistai, kritiškai vertindami šiuolaikinio teatro tendencijas, džiaugėsi, kad spektaklyje svarbus vaidmuo tenka aktorių vaidybai, ir pabrėžė, jog E.Nekrošiaus spektakliuose visi aktoriai vaidina taip, kad nekyla klausimų, ką ir kodėl jie daro scenoje.

Ypatingo susižavėjimo susilaukė Remigijaus Vilkaičio sukurtas Jobo vaidmuo. Anot kalbėjusiųjų, šį darbą reikia rodyti studentams, tai vienas stipriausių aktorinių darbų matytų per visą gyvenimą, jo vaidyba emocionaliai įtraukia ir nusineša žiūrovą. E.Nekrošiaus sceninės kalbos ir R.Vilkaičio puikios vaidybos dėka Jobas tampa universaliu kankiniu, kenčiančiu už visus, per odos lopus dedamus ant jo žaizdų jis tarsi prisiima visos žmonijos kančias – tai mūsų civilizacijos istorija.

Smagi žinia iš Bresto festivalio teatrą „Meno fortas“ pasiekė jau grįžusį į Vilnių. R.Vilkaitis pripažintas geriausiu festivalio „Belaja veža 2014“ aktoriumi, o režisieriui E. Nekrošiui už spektaklį „Jobo knyga“ skirtas festivalio Didysis prizas.

Lietuvos žiūrovai jau kitą savaitę, spalio 4 d., turės galimybę pamatyti „Jobo knygą“ Vilniuje, „Menų spaustuvėje“. Po to spektaklis iškeliaus į festivalius Peterburge ir Maskvoje. Vilniuje „Meno fortas“ vėl vaidins spalio 24 d. ir Nacionaliniame dramos teatre parodys F.Dostojevskio „Idiotą“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.