Intensyviai dirbant, kelis metus statant sudėtingus klasikinius kūrinius, įmanoma užauginti aktorius, kurie pajėgūs įminti sudėtingiausias W.Shakespeare‘o mįsles. Po šio „Karaliaus Lyro“ norisi sakyti, kad šiuo metu Rusų dramos teatras turi pajėgiausią trupę, sugebančią būtent per dramaturgiją įkūnyti režisieriaus sumanymą ir atrasti savo profesijos esmę.
Lyginant šį „Karalių Lyrą“ su 1985 m. Kauno dramos teatre Vaitkaus sukurtu „Ričardu II“ galima atrasti daug bendra: personažai unifikuoti, labai stiprus muzikinis laukas... „Ričarde“ veidrodžio šukė atspindėjo karaliaus sielą, o „Lyro“ finale veidrodžio šukės yra tik maži ženklai, nes aktoriai jau būna suvaidinę savo sudaužytų gyvenimų likimus.
Šio spektaklio personažai ne sukurti, o lyg atskiri nervai išnarstyti ant pakylos. Scenoje – apie trisdešimt aktorių, visi vienas už kitą įdomesni. Juos regime lyg natas, kurios tampa muzika, vos tik jie išnyra iš tamsos.
Aktoriai nuogi. Ir ne tik todėl, kad teatras paliktas likimo valiai (Kultūros tarybos ekspertai skyrė tik dalį pinigų vienam pastatymui; po tokio sprendimo teatras galėtų būti uždarytas.)
J.Vaitkus sukūrė spektaklį tuščioje erdvėje. Spektaklis buvo užaugintas iš mažos ląstelės, paliekant nuogą aktorių, neturint jokių ramsčių ir slėptuvių – įmantraus kostiumo, rekvizito, dekoracijų...
Ypatingo intensyvumo apšvietimas šiame spektaklyje ne tik atstoja scenovaizdį, bet suformuoja visiškai naujas aktoriaus sceninio egzistavimo galimybes. Apšvietimo meistrai Justina Šiaulytė, Povilas Šarmavičius ir Valdas Latonas kukliai įrašyti programėlės gale, bet jų darbas – kaip tikrų scenografų, tuo labiau, kad šiandien techniniai šviesų sustatymai dažnai įvardinami kaip šviesos dailininkų darbai, ir tie žmonės rašomi greta režisierių. Šis „Karalius Lyras“ – išskirtinis šviesos teatro pavyzdys.
J.Vaikus nesibodi dirbti su jaunais menininkais. Šį kartą į naują kokybę jis įžengia kartu su kostiumų dailininke Daiva Samajauskaite ir kompozitore Rita Mačiliūnaite. D.Samajauskaitė, unifikuodama personažus, neįvardindama nei jų amžiaus, nei statuso, nei luomo, suteikia žiūrovui laisvę tik per aktoriaus veiksmą suprasti jo žmoniškąją esmę.
Tampriai prigludę kūno spalvos triko unikalaus apšvietimo dėka išryškina kūną kaip dar vieną spektaklio instrumentą. Regėdamas pačias smulkiausias kūno detales, kuomet aktorių kaulai, raumenys, net lytiniai organai reaguoja į visus aplinkos dirgiklius, aktorių imi vertinti kaip patį jautriausią gyvenimo lakmusą.
Sceninio judesio kūrėja Kornelija Krasilnikovaitė bendrų, masinių choro scenų nesuvėlė, kiekvienai suteikė individualumo. Naujam sceniniam gyvenimui prikelti kūnai šviesos ir judesio pagalba kartais kūrė savarankišką choreografiją, o kartais skulptūriškai sustingdavo raudoniu nutviekstoje erdvėje.
Antrąja spektaklio režisiere galima vadinti kompozitorę Ritą Mačiliūnaite, kuri režisieriui padėjo užauginti, išryškinti sudėtingiausius personažų gyvenimus. Vieni aktoriai dainuodami, kiti tardami tekstus sukūrė metafizinę spektaklio partitūrą (ypač įspūdingas Valentino Krulikovskio Olbenio hercogas, Gonerilės vyras).
Kompozitorė kuria ne foninę spektaklio muziką, bet padeda rastis jo dramaturgijai. („Ričarde II“ toks buvo Šarūnas Nakas). Čia epochinė muzika susikryžmina su šiuolaikiniais garsais, gyvu aktorių dainavimų. Muzika spektaklyje naudojama saikingai, bet labai tiksliai ir prasmingai. Vos tik ji pasigirsta, ryškėja skirtingų temų dermė, jų kaita ir prasmės.
Trys Lyro dukros – Aleksandros Metalnikovos Gonerilė, Jevgenijos Karpikovos Regana ir Anželos Bizunovič Kordelija – trys spektaklio dramaturgijos ramsčiai. J.Vaitkus joms negailestingas. Tačiau ir W.Shakespeare‘as savo dukrų neretušavo.
Jeigu atstumtajai Kordelijai režisierius leidžia viso spektaklio metu išlikti natūraliai (o aktoriui ne visada tai būna lengva užduotis), tai kitos dvi – Gonerilė ir Regana – it iš kūno ištrauktos gyslos, šiuolaikinės laumės, į save susiurbusios bjaurastį, kokia tik gali tilpti žmogaus kūne.
Aktorės, pritrūkusios žodžių, šnypščia it gyvatės. Gonerilės vaidmuo – visiškai naujas etapas A.Metalnikovos karjeroje, o jaunoji J.Karpikova taip pat nustebino savo galinga Reganos charakteristika.
Net kelis vaidmenis kuria dvi ar net trys aktorių sudėtys. W.Shakespeare‘o teksto magija ypatingai stipri, todėl ateityje bus labai įdomu sulyginti šiuos vaidmenis. Pavyzdžiui, premjeroje Edmundą, Glosterio pavainikį sūnų, suvaidino Valentinas Novopolskis, tačiau šį vaidmenį repetuoja ir priešingos psichofizikos jaunas aktorius Edgaras Bechteris.
Po to, kai susižavėję stebėjome Novopolskio vaiko švelnumu išspinduliuojantį veidą, slepiantį tikrą demoną, bus įdomu pamatyti demoniškos prigimties jo antrininką.
Be aktoriaus Vytauto Anužio šio spektaklio nebūtų. Karaliaus Lyro vaidmuo – tai antras šio artisto gyvenimas. Kartu su režisieriumi jie nesirūpino herojaus išskirtinumu. J.Vaitkus per Anužį pademonstravo visą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo panoramą. Pirmą kartą scenoje iš šio aktoriaus buvo išbraukti visi „grėsmingo tirono“ atspalviai, kurie jau keli dešimtmečiai nepalieka jo vaidmenų. Čia V.Anužiui liepta būti žmogumi. Ir tai tapo didžiausia spektaklio vertybe. Beveik keturias valandas trunkantis spektaklis neprailgsta, nes laiką ištirpdo Lyro sceninis gyvenimas.
Aktorius kinta kiekvienoje scenoje. Visos jo būsenos – kraštutinės. Lyras – apokalipsės pradžia. Kada jis atrodo išprotėjęs – ar tuomet, kai patrakusiom akim dalija dukrom žemes, ar tuomet, kai atsiduria akistatoje su mirtimi? Ar galima racionaliai suprasti tai, ką išgyvena V.Anužio Lyras? Kada vaidmenį valdo dramaturgas, kada režisierius, o kada – aktoriaus patirtis? Ribas V.Anužis išnaikina. Spektaklyje dingsta bet koks egoizmas, regime visiškai apsinuoginusį aktorių, sugebantį išlaikyti lygsvarą tarp turinio ir fizinės būsenos.
„Karalius Lyras“ pademonstravo, koks galingas ir įtaigus šiandien gali būti W.Shakespeare‘as. Tėvų ir vaikų problemos, politika, nuolatiniai karai, žmogaus agresija ir išdavystė, žmogiškų santykių praradimas siekiant tik asmeninės naudos – visos šios temos atviros ir sopulingos.
Aktorius apnuogina savo sielą ir leidžia sau žiūrovų akistatoje naujai atgimti, sukurti iki šiol sau nepažintą „aš“. Šitaip J.Vaitkus kartu su Rusų dramos teatro trupe per Williamą Shakespeare‘ą atveria buvimo teatre esmę.
