– Jūsų kūryba sieja įvairius menus. Kodėl muzikos pasaulyje jums tapo ankšta?
– Užaugau su klasikine ir populiariąja muzika, bet anksti pradėjęs domėtis šiuolaikiniais menais ištrūkau iš savo provincialaus gimtojo miesto: važiavau pamatyti „Documenta“ parodos, vykdavau į meno galerijas ir muziejus.
Taip pat niekada negalėjau nuėjęs į koncertą paprasčiausiai užsimerkti ir klausytis, nes visada stipriai reaguodavau į vaizdinius elementus – klasikinius koncertų ritualus ir tradicijas, kurias vėliau pradėjau laužyti savo ankstyvesniuose darbuose, režisuotuose koncertuose, pavyzdžiui, „Žmogus lifte“.
– Esate ne kartą sakęs, kad jūsų nedomina teatras, nuolat tiražuojantis tuos pačius ženklus. Ar tai reiškia, kad bandote atrasti naujų?
– Taip, nekenčiu teatro, kuris skurdina savo galimybes rodydamas pasauliui stereotipus ir klišes. Manęs nedomina ženklai. Aš suvokiu teatrą kaip atskirą tikrovę. Mano kūriniai neturi simbolinės reikšmės, kurią žiūrovams reikėtų perskaityti ir suprasti. Bandau ieškoti tokių vaizdų, kokių dar nesame matę ir kurie yra atviri kiekvienam žiūrovui.
– Jums labai svarbi spektaklio erdvė. Kaip ji keičia jūsų kūrinius?
– Salės architektūra, erdvė ir akustika yra labai svarbus išeities taškas spektakliui statyti. Jei dirbi nepaisydamas erdvės, tai tėra tuščias energijos švaistymas. Tačiau mano kūrinius, pastatytus industrinėse erdvėse, galima perkelti ir į įprastą teatro sceną su auksiniu portalu. Tada kūrinys gali tapti net stipresnis.
– Aristotelis teigė, kad teatras turi suteikti žiūrovams katarsį. Ar mūsų laikais šis teiginys tebėra aktualus?
– Mano požiūriu, režisierius nėra tas vienintelis, kuris gali pateikti visus atsakymus ar garantuoti vienintelį apsivalymo būdą.
Drama yra tai, kas atsitinka žiūrovams, – ne susitapatinus su kuo nors, bet susidūrus su tuo, ko jie dar nepažįsta. Tuo, ko žiūrovai gali ir nesuprasti klasikine prasme, ar kam pavadinti neturi žodžių. Tai yra meninė patirtis.
– Ar sutiktumėte, kad gali egzistuoti demokratiškesnis nei režisieriaus teatras?
– Romeo Castellucci pasakė: „Bet koks žiūrovo suvokimas yra teisingas.“ Aš su juo sutinku. Manęs nedomina režisieriaus ar scenografo interpretacijos, fantazijos. Jie turėtų sukurti erdves, kuriose galėtų skleistis žiūrovų vaizduotė.
Ryškus scenos menininkas
H.Goebbelsas (g. 1952) – vokiečių kompozitorius ir režisierius, vienas ryškiausių šiuolaikinės muzikos ir teatro scenos menininkų. Studijavo muziką ir sociologiją, jaunystėje grojo improvizacinį džiazą ir roką grupėje „Cassiber“, kūrė muziką teatrui, kinui, baletui.
9-ojo dešimtmečio viduryje H.Goebbelsas pradėjo kurti ir režisuoti savo paties muzikinio teatro projektus, daugelis jų – pagal žymiausio XX a. antrosios pusės vokiečių dramaturgo H.Mullerio tekstus.
H.Goebbelsas yra pelnęs daugiau nei 35 apdovanojimus, tarp jų – Naujosios teatro realybės prizą, du kartus nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. 2012 m. už novatoriškumą muzikinio teatro srityje pelnė Norvegijos tarptautinę H.Ibseno premiją.
H.Goebbelso kūriniai atliekami bene visuose svarbiausiuose teatro, naujosios ir džiazo muzikos festivaliuose, didžiausiuose šiuolaikinių menų forumuose. Išleista apie 20 jo muzikos kūrinių plokštelių. Jo kūrinius leidžia prestižinė „Ricordi“ leidykla Miunchene.
