Būriai gerbėjų, glėbiai gėlių, sveikinimai ir plojimai - beveik kaip prieš pusantro dešimtmečio, kai P.Skirmantas atsisveikino su didžiąja scena. O atėjo į ją baleto artistas prieš keturis dešimtmečius, 1974-aisiais, rašo „Lietuvos rytas“.
Kūrybinės veiklos sukakties proga už indėlį kuriant kultūrinę dvasinę aplinką Kultūros ministerija 57 metų P.Skirmantui įteikė savo aukščiausią apdovanojimą - garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
O keturių dešimtmečių kūrybinė patirtis sugulė į knygą „Neprarastas laikas. P.S. laiškai“, kurią išleido „Krantų“ leidykla. Knyga iliustruota maždaug 200 nuotraukų iš P.Skirmanto archyvo, kuriame daugiau kaip 800 nuotraukų.
- Jūsų knyga - tai laiškai gimtinei, artimiesiems, vaidmenims ir net laiškas jūrai, vienatvei, tikėjimui. Kodėl savo kūrybinei veiklai apibendrinti pasirinkote tokią formą?
- Knyga brendo pamažu. Pirmiausia turėjau daug savo karjeros nuotraukų iš viso pasaulio, darytų gerų fotografų, ir būtų buvę gaila, jeigu jos būtų prapuolusios. Po to kilo mintis visa tai aprašyti, juolab visą gyvenimą rašiau dienoraščius. Jeigu ne jie, daug ką būčiau pamiršęs. Net kai juos iš naujo skaičiau, kartais atrodė, kad tai ne mano gyvenimas, ne man taip nutiko. O pasakojimo laiškais formą pasiūlė knygos autorė Livija Gulbinaitė. Tai jos namus užverčiau savo archyvais, kad jie įgautų knygos formatą.
Laiškai turi išliekamąją vertę, jie skaitomi, primena rašančiojo asmenybę. Jie intriguoja, kelia klausimus, skatina diskutuoti. Be to, laiškų forma parašytą knygą, man regis, įdomiau ir lengviau skaityti.
- Gimėte ir vaikystę praleidote nedideliame Žemaitijos miestelyje Užventyje. Kaip nuo ten nusidriekė kelias į didžiąsias pasaulio scenas?
- Kaip galima sužinoti iš mano „Išblukusio laiško vaikystei“, ne tik artistinė veikla traukė - dar bandžiau tapti chirurgu. Bet kai „išoperavau“ ne vieną varlę ir nukentėjo mano minkšta vieta, noras daktarauti išgaravo.
Tada pradėjau dairytis į debesis, dangų, svajoti apie lakūno darbą. Ir nors mano pirmasis pasiskraidymas ant „stebuklingos“ šluotos nebuvo sėkmingas - močiutė laiku nukraustė nuo stogo su visu raganišku lėktuvu, noras atsiplėšti nuo žemės nedingo. Galbūt tai vėliau paakino mokytis šokio: atsiplėšus nuo žemės šuoliu, regis, skriste perskrisi visą sceną.
Būdamas devynerių pamačiau skelbimą, kviečiantį mokytis Vilniuje, M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tame skelbime buvo ir nuotrauka - įspūdingas Aleksejaus Jermolajevo šuolis spektaklyje „Vėtros dievas“. Jis mane taip sužavėjo, kad pasakiau tėvams: veškit mane į Vilnių, aš noriu ten. Kadangi Vilniuje dar nebuvau lankęsis, mama pasakė tėvui: vešk, tegul pamato sostinę. Vis tiek niekas nepriims.
- Mamos pranašystė neišsipildė - jūs tapote baleto solistu, buvote vienas iš nedaugelio savo kartos baleto primarijų, nešėte pagrindinių vaidmenų krūvį, neapsiribojote gimtine, bandėte įveikti žemės trauką įvairiose pasaulio scenose. Kas jums atnešė sėkmę?
- Sunkus darbas ir didelė kantrybė. O jei prie viso to yra ir šiek tiek talento, karjera klostosi puikiai.
- Ten, kur daug gabių, talentingų žmonių, paprastai neišvengiama trinties, net intrigų. Štai ir jūs savo knygoje minite epizodą, kaip prieš koncertinę išvyką į Japoniją su partnere Nele Beredina iš Lietuvos į Maskvą atėjo skundas, esą jūsų kostiumai apsiūti tikrais perlais ir briliantais, su tomis brangenybėmis jūs esą ruošiatės pasilikti Japonijoje. O kai šis planas neišdegė, tai bent jau grįžę sužinojote teatro koridoriais vilnijančią „naujieną“: esą gastrolėse ne šokote, o šliaužiojote.
- Gyvenimas margas kaip genys - visko buvo. Dabar galima tik pasijuokti, kad tai buvo eilinis pavydo ir sovietinės santvarkos padarinys.
- Ar ruošiant spaudai knygą negaila buvo atiduoti savo užrašų, laiškų, atskleisti viešumai asmeninių dalykų?
- Iš pradžių dvejojau, ketinau kai ko neduoti, palikti užmarščiai. Ne viskas čia ir yra. Stengiausi, kad knyga būtų pozityvi, kad išliktų geros mintys, geri jausmai žmonėms, kurie man daug padėjo, su kuriais buvo malonu dirbti. Man tai buvo svarbiausia.
- Per knygos pristatymą džiaugiatės, kad knyga ne šilkiniu viršeliu ir auksinėmis raidėmis.
- Prie knygos dirbo didelė komanda - apie 20 žmonių. Apsispręsti dėl knygos formos daugiausia padėjo dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Ji įtikino, kad knyga turėtų būti naujoviška, o ne tokia, kokios buvo iki tol. Ši menininkė važinėja po knygų muges, mato, kokios knygų leidybos, apipavidalinimo tendencijos.
Kadangi knyga parašyta laiškų formą, norėjome, kad tas epistoliariškumas atsispindėtų ir formoje. Manau, kad tai pavyko.
- Dabar jūs esate šokio pedagogas M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Kokias pamokas, be profesinių paslapčių, perduodate mokiniams?
- Didžiausia pamoka - pats gyvenimas. Spektaklio galima nebevaidinti, jį nutraukti, o gyvenimas - tavo spektaklis, kurį turi suvaidinti tokį, kokį tau likimas pasiūlė. Man svarbu, kad mano paskutinis spektaklis būtų prasmingas.
Kūrė pagrindinius vaidmenis
Į Lietuvos baleto sceną P.Skirmantas atėjo 1974 m., baigęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrių.
Dvejus metus šoko baleto trupės kordebalete, 1976-1977 m. kartu su Loreta Bartusevičiūte stažavosi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Mažajame (dabar Michailo) teatre pas pedagogą Nikolajų Morozovą. Tuomet ir parengė pirmąjį solo vaidmenį - Albertą Adolphe'o Adamo balete „Žizel“.
Tuo metu į teatro baleto trupę atvažiavo dirbti Maskvos Didžiojo teatro choreografijos mokyklos absolventė Nelė Beredina, su kuria pradėjo šokti P.Skirmantas. Jų perspektyvumą pastebėjo tuo metu teatre dirbusi pedagogė Lidija Tamulevičienė. Taip 1977-1978m. susikūrė darbšti jaunų šokėjų ir patyrusios pedagogės „trejybė“, savo darna, darbštumu ir grožiu džiuginusi Lietuvos ir kitų šalių baleto gerbėjus.
Dvidešimt metų P.Skirmantas ir N.Beredina šoko drauge, sukūrė pagrindinius vaidmenis klasikiniuose baletuose: Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, „Spragtuke“, „Miegančiojoje gražuolėje“, A.Adamo „Žizel“, Leo Delibes'o „Kopelijoje“, Ludwigo Minkaus „Don Kichote“ ir daugelyje kitų.
Daug koncertinių numerių P.Skirmantas yra šokęs su kite scenos partnere - Maskvos Didžiojo teatro baleto artiste Ilze Liepa.
Palengva traukdamasis iš aktyvios sceninės veiklos, P.Skirmantas pradėjo pedagoginį darbą nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Čia dėsto klasikinį ir duetinį šokį, kuria choreografiją įvairiems moksleivių pasirodymams teatre.
Nuo 2001 m. jis - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros dėstytojas, docentas.
