Ši knyga pristatoma spalio 23 d. 18 val. Vilniaus prekybos centre „Akropolis“ įsikūrusiame knygyne „Pegasas“. Apie ką „Kelionė su Oskaru Koršunovu“? Knygoje – ketveri metai, kuriuos rašytoja praleido su O.Koršunovu. Tai užrašai salės tamsoje: žvilgsnis į magišką ir kūryba tvinksintį repeticijų laiką, žiūrovui nematomus užkulisius, netikėtumų prisodrintą teatro gyvenimą gastrolėse. Autorė turėjo galimybę iš arti stebėti O.Koršunovo spektaklių atsiradimą. Fiksuodama tai, kas vėrėsi prieš akis ir skleidėsi pokalbiuose su režisieriumi, aktoriais, kūrybine grupe, rašytoja bando įminti didžiąją teatro paslaptį – iš kokio molio lipdomi spektakliai ir kokią kainą sumoka spektkalio kūrėjai už aistrą apie pasaulį kalbėti teatro kalba?
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame knygos ištrauką, kurioje aprašomos vieno populiariausių O.Koršunovo spektaklių „Išvarymas“ repeticijos ir premjera.
Gruodžio 21 diena, trečiadienis
Rytoj – premjera. Šiandien ryte – repeticija, vakare – peržiūra su žiūrovais.
Vakar grįždama namo daug galvojau apie Oskaro darbą. Apie jo metodą ir stilių. Tikslumas. Pašaipa. Nuolatinė nepikta ironija, matyt, jam leidžianti išlikti stipriam. Visa susiję, vienas dalykas lemia kitą. Jo stiprybės esmė – gebėjimas atsiplėšti nuo visko, kas vyksta aplinkui, ir susitelkti tik į tai, kas tuo metu svarbiausia. Į aktorius. Kad ir kokių kiltų techninių nesklandumų, kad ir kokia tvyrotų įtampa.
Tokio sutelktumo žmogus galėtų dirbti greitosios pagalbos tarnybose, krizių centre, gelbėjimo operacijose. Rašau tai be menkiausios ironijos: būtent tokio susivaldymo, išoriškai ramios koncentracijos reikia visiems gelbėjimo darbams. „Pasaulio gelbėtojas... O gelbėjimo ratas – teatras...“ – pasidarau kiek pakylėtą išvadą. Jo paties fizinė ar dvasinė savijauta ribinės įtampos metu jam nesvarbi. Tarsi būtų antžmogis. Valandų valandas nemiegojęs, daugiau nei pusę paros prakankinęs kitus ir save scenoje, repeticijoje, grįžęs namo vėl dirba, piešia, žymisi, rašosi. O naktį per miegus šūkauja tekstą. Iš kur žinau? Tiesiog patikėkite.
Oskaro ironiškas žvilgsnis į aplinką – dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Apie tai nemažai pasakojo ir jo mama Edita, ir brolis Ervinas, ir Koršunovo bendramokslė, nūnai – režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Apskritai neįsivaizduoju režisieriaus profesijos be ironijos, humoro jausmo. Tačiau Oskaras derina dvi plotmes: kiek ironišką pasaulio refleksiją ir gelminį vertybių suvokimą, brangindamas, kas amžina ir sakralu. Manau, būtent dėl šios dermės jo spektakliuose aktoriniai darbai netampa plakatais ar plikomis schemomis.
Dvylikta valanda, vidurdienis. Teatras šurmuliuoja, technikai vaikšto su radijo stotelėmis, jų rankose dar ir prožektoriai, pridengti tamsinančiu popieriumi. Oskaras keistai tylus. Žiūri atsitolinęs, stebi, kas vyksta scenoje. Matau, kad kaip tik dabar jam klostosi kažkokie sprendimai, ir jie nesusieti su tuo, ką šiuo metu repetuoja aktoriai ar ką daro technikai. Režisierius šypsosi – lyg pats sau. Atrodo šviesiai.
Vairą perėmęs Saulius. Aktoriai repetuoja „Galileo“ sceną, choro daina.
Pačioje salėje ant kėdžių įkurdintas milžiniškas kompiuterio ekranas, prie jo sėdi vaizdo operatorė Eglė. Choristai, dainuodami Merkurio „Galileo“, sušoka į scenos vidurį su kastuvais. Orkestrėlis daužia baisaus garsumo muziką.
Saulius kreipiasi į būgnininką:
– Gedai, noriu, kad per šią sceną, atsiprašant, jau kad p...stum, tai p...stum mušamaisiais!
Ilgai derinamas garso stiprumas. Vesta, iškėlusi rankas į viršų, rodo šokio judesį. Tada ratukuose išveža iš scenos Anužį. Įdomu, svarstau, ar taip ir bus spektaklio metu.
Vargšę Moniką kolegos kilnoja nuo baro, pati nenušoka. Į režisieriaus mėginimą išklausti, ar labai skauda, aktorė kategoriškai ir nekantriai atsako, kad viskas gerai, ji viską galinti. Žinau, kad jos čiurna apvyniota specialiais pleistrais, kad prileista vaistų ir šiek tiek laiko Vaičiulytė dirbti galės. O nelaimė nutiko kaip tik šokinėjant nuo to aukšto baro su aukštakulniais. Vis dėlto matosi, kad Monikai skauda, tačiau bet kokios kalbos šia tema tik erzina aktorę. Koja subintuota beveik iki kelio. Tai matosi ir po kojine. Ar taip bus ir per premjerą? Greičiausiai.
Oskaras įjungia mikrofoną:
– Taip, dabar – baro scena. Čia – alaus baras. O kur bokalai? Reikia, kad bokalai būtų pilni, įsipilkite arbatos. Kokia dramaturgija tų, kurie stovi už baro? Būti reikės ilgai, apie penkiolika minučių, reikia veiksmo. Rekvizitui: iki vakaro reikia nupirkti pintų! Penkiolika ar dvidešimt. Ir arbatos paruošti į tas pintas. Arba giros. Vakar scenoj nebuvo „kepsnių“. O šiandien – jie atsirado? Kam priklauso, pagalvokite apie bokalų išdėstymą ant baro.
– Iš pradžių stovite už baro laisvai, o paskui savo elgesį aktyvinkite. Ir smarkiai! – tai režisieriaus komanda artistams. – Po dviejų skambučių ateina muzikantai, pradeda groti. Įeikite, kai jau skamba muzika!
Repetuojama pirmojo veiksmo pradžia. Aktoriai renkasi už baro, scenos priekyje – vežimėlyje sėdintis Anužio Benas.
Režisierius:
– Vytautai, tavo tekstas: Nors, tiesą pasakius, aš veikiau: buvau slaptasis agentas! – turi gyviau, linksmiau prisiminti, užkurti veiksmą.
Anužis kartoja pradžią. Jam prie smakro pritaisytas nedidelis mikrofonas, kuris neįtikėtinai smarkiai garsina žodžius, vos tik sustiprėja aktoriaus emocija.
Jo vaidmenį pratęsia jaunasis Benas – Storpirštis. Ainis labai vikrus, judrus, kalba tiesiai į salę, pasakodamas įtraukia žiūrovą. Jis perima Anužio pamėtėtą prologo azartą, be kurio tekstas gali tiesiog nesuskambėti.
Anužio Benas:
– Nors iš tikrųjų – veikiau: aš buvau slaptasis agentas. Ir mes judėjom į Londoną – išvarėm, kaip buvo sakoma. Dvokė dešrom ir dujom. Niujorke dvyniai dar stovėjo, bet princesė jau žuvo. Norint tiksliau atkurti visą tą laiką ir kvapą, reikia atkurti Beną. Kitaip sakant – save, nors aš jo beveik neatsimenu. Žinau tik, kad Benas tada buvo labai laimingas.
Režisierius:
– Dabar puikiai, tiksliai! Pirmyn!
Storpirščio Benas:
– Maždaug toks – kietas, įtemptas veidas, smakras – plėšrus, šiek tiek atkištas, o žvilgsnis įtrauktas į vidų – lyg paslėptas, prigesintas. Sunkiausia atkurti vidų, tą šlamštą, kurio jis prikimštas, kurio jis taip ilgai kratėsi. Aš jį vadinu Rytais.
Režisierius:
– Pradžia buvo gera. Ainiau, gerai perėmei. Viskas susijungė. Pagavot tinkamą ritmą, tas ritmas apėmęs ir autobusiuko keleivius: vienas pasakė, kitas... Kai Vandalas užsimano parūkyti, nes jam dvokia dešros, ir jam, Vandalui, drįsta kažkas paprieštarauti, abu Benai vienas kitam sutartinai pakomentuoja: O čia jau neatsargu! Nes Benas žino, kuo baigiasi bet koks ginčas su Vandalu.
– Aini, – toliau kalba Koršunovas, – tavo žodžiai labiau skirti žiūrovams. Ir jie turi būti kibūs, dygūs. Tau svarbu papasakoti savo istoriją – kaip „gimė“ Benas. Žiūrovams savo identiteto nereikia keisti, su žiūrovais tu atviras – esi, kas esi. Busiuko keleiviai, visi galite daug gyviau judėti. O abiem Benams – kad kuo daugiau atsirastų junginių!
Epizodas, kai visi autobusiuko keleiviai ima traukti „Balnokim, broliai, žirgus“.
Režisierius:
– Šitą užstalės dainą traukit smagiau! Ji jus vienija! O tau, Mariau, teks tą dainą žiauriai nutraukti.
Daina kartojama.
Režisierius, jau karščiuodamasis:
– Kai antrąkart pradedat dainuot, turit veikti smarkiau! Ne taip, kaip pirmąkart!
Matau, koks susitraukęs ir tiesiog papilkėjęs Ainis. Jam skauda galvą. Darbo krūvis viršija visas įmanomas ribas. Seniai tos ribos peržengtos. Bet dabar vienintelė užduotis – kaip nors išsigelbėti. Net ir galėdami namuose pamiegoti, nė vienas tiesiog nebeužmiega. Grįžta vidurnaktį, o rytą vėl turi skubėti į repeticiją, kuri vėl įtraukia į įtampos sūkurį.
Telefonu užsisakau viešbutį. Suprantu, kad grįžti namo nebespėsiu.
Oskaras:
– Kai Anužis sako: Visas busiukas parpė, tai keleiviai ir turi parpti! Tas parpimas gali būti ryškesnis, tiesiog klaikus. Būna tokių knarkimų, visi esat girdėję.
Autobusiukas knarkia.
– Ir tada – dešros! – šaukdamas į sceną pasileidžia Oskaras. – Benai, mes turim pereiti prie vėmimo choreografijos, kitaip neliks šios scenos prasmės! Tau, Benai, viskas kyla... – Oskaras rodo, kaip Beną pykina. – Ir staiga – „šliauka!“ Vemk ant panelės kelių!
Aš vis svarstau, kodėl. Ir repetuojant dekoracijų ceche, ir čia, scenoje, Oskaras itin akcentuoja tą „vėmimo choreografiją“. Kodėl toji scena jam tokia svarbi?
Oskaras – Sauliui:
– Per vėmimą tildykit muziką!
Anužio Benas:
– Visą likusią naktį aš glamonėjau tą siūlę. Bijojau pajudinti kojas, kad ji nepasibaidytų. Ir, aišku, kojos man tirpo...[...] Ir kai iš bagažo šiknos į vidų išsiveržė dešros, fotografė miegojo... Visas busiukas parpė, o aš sėdėjau nutirpęs, ir jos mane apsivijo. [...]
Sumautai pajutau, lyg aš ir esu ta dešra... ir savo dešriniais galais šliaužiu per jos šiknos siūlę [autoriniame tekste – „per jos džinsų siūlę“]. Net kvėpuoti nustoju ir pradedu save ryti...
Marius Ivaškevičius salėje paima mikrofoną ir sako Anužiui:
– Vytautai, truputį per daug tų „šiknų...“ – Taip parašyta! – sako Vytautas.
Marius:
– Taip neparašyta...
Oskaras:
– O gal tegu lieka?.. Kai busiukas įvažiuoja į Londoną, turit stipriai pralinksmėti! Pildosi svajonės! Kaip žiūrovai priims pradžią, kaip juos „užkursite“, iš esmės taip liks ir per visą spektaklį. Įvažiavimas į Londoną turi būti ryškus. Dinamika! Autobusiuko scena yra labai svarbi. Taip, kaip „Romeo ir Džuljetoj“ tešlos užmaišymas. Toliau einam su muzika ir šviesom, savęs netaupydami. Jei suvokiat, kas tai yra. Tiesa, Sauliau, – kreipiasi į Prūsaitį, – įmesk muzikinį motyvą apie modelį... Jūs ten bandėte! Na, pameni? „Ji – modelis, ji – modelis...“ Saulius ima groti ir uždainuoja:
– Ji – modelis, ji – modelis, ji supersupermodelis! Ji – modelis, ji – modelis, gražiausia iš visų-ų-ų-ų!
Skambant dainai, herojai bravūriškai ir linksmai traukia į naujojo gyvenimo pradžią – į Londoną.
Ainis kaip beždžionė užsliuogia į milžinišką Makarevičius sumanytą metalinę konstrukciją. Svaigsta galva vien žiūrint į jį, kabantį palubėje, neįsivaizduoju, kaip jis pats jaučiasi.
Oskaras stabdo sceną, kai britai Londone daužo Beną. Tikslina judesius, pats į rankas ima didelę raketą. Mėgina. Judesys iš vienos pusės, judesys – iš kitos.
Aktoriai peršoka į dušo sceną Eglės namuose Londone.
Staiga iš salės pasigirsta keiksmas. Pratrūksta Koršunovas:
– Ar jūs suprantat, kad laukia premjera?! Ir kada padarysit visus tuos dalykus, ką?!
– Padarysim, – iš scenos pasigirsta kažkieno balsas, – įpilsim tuoj šilto vandens... Koršunovas scenoje. Jau ramiai aiškina ir tikslina erotinio veiksmo vietas. Kalba intymiai, veik pašnibždomis. Toji scena – labai jautri, ir ne vien todėl, kad joje skleidžiasi erotizmas. Oskaras gražiai supina scenos linijas: erotizmas gali gimti tuomet, kai du žmonės vienas kitu pasitiki. Įbėga Agnė J. Paduoda ką tik nupirktas baltas apatines kelnaites Monikai-Eglei. Ainis duše stovi nuogas. Monika – su šlepetėmis.
Oskaras:
– Violeta arba Jolanta!.. Kai Eglė įmeta į skalbyklę rūbus, būtina įjungti propelerį, kad visąlaik suktųsi. Tai atstos skalbyklę.
Dešinėje scenos pusėje paleidžiamas didžiulis propeleris.
– „Delicate“ – tai yra „labai švelniai“! Monika, tu siek intymumo, nors kalbi apie skalbimą. „Labai švelniai!“ Eik iškart. Monika, pereik!
Iš dušo kabinos išlenda Ainis – šlapias, basas, varvantis...
Režisierius komentuoja Eglės tekstą, sakomą Benui:
–Tai, ką tu jam išpažįsti, yra nepraktiška, nelogiška taip elgtis. Ir tu puikiai tai suvoki. Kalbi jam apie tuos išsvajotus Žirmūnus kaip apie didžiausią paslaptį. Kaip tu ten sakai? Aš ten butą turiu. Vieno kambario – mažą. Mama nori išnuomoti, o aš nenoriu. Neleidžiu, ir negaliu jai paaiškint, kad aš jame gyvenu. Užsimerkiu ir gyvenu. Arba guliu čia lovoje, o iš tikrųjų – ten. O jei išnuomotų – viskas. Kur aš tada gyvensiu?
– Nežinau, kaip jai paaiškint, – tęsia Oskaras, – kad aš ten gyvenu! Ta yra tavo išpažintis! Prisipažinimas, kad tu gyveni ten, Lietuvoj...
Monika kartoja sceną. Stiprina akcentus.
Oskaras:
– Labai gerai! Dabar gerai! Įvyko išpažintis... O tada ir pasigeria, nes jau lengvėja... Monika, labai geras tavo kaitaliojimas to, kas rimta ir baisu. Žmonės kartais taip įvertina akimirką, kai ateina baigties, mirties nuojauta.
Monika toliau sako savo tekstą.
– Va taip! – tyliai džiaugiasi Oskaras, sakydamas pastabas beveik pašnibždomis, bijodamas nutraukti ir sugadinti scenos atmosferą. – Va taip... Ji čia koketuoja, čia vėl imasi šiandienos, dabarties.
Kartojama erotinė scena. Koršunovas – Prūsaičiui:
– Čia jie nesikalbės, galite groti garsiau.
Saulius stiprina muzikinį motyvą.
Po vieno epizodo Monika sustingsta. Matau, kad skauda koją.
– Kas tau? – klausia Koršunovas. – Kojai kažkas atsitiko?
Monika ilgokai patyli nuleidusi galvą. Tada – kietai:
– Viskas gerai.
Bet ji stipriai šlubuoja. Prieš akis – visa vakarinė peržiūra. Penkių valandų vyksmas.
Benas-Ainis guli karste. Pilnas baras žmonių. Marius-Vandalas rūko. Saulius uždainuoja jaudinančią lyrinę dainą „Ei tu, meile, tu...“ Monikos Eglė raudodama riečiasi ir krūpčioja. Taip baigiasi pirmasis veiksmas. Visi dainuoja kartu su Sauliumi.
Režisierius:
– Dabar yra keturios valandos. Turim pusės valandos pertrauką. Tada padirbėsim su mizanscenomis, pradžiomis ir pabaigomis. Tada nusigrimuosim. Ir labai gerai suvaidinsime „Išvarymą“ žiūrovams!
Pusvalandis iki peržiūros, tai yra generalinės repeticijos. Visi scenoje. Repetuojamas pats finalas, daina „Sudie“. Koršunovas stabdo:
– Sudie, brangieji draugai! Sudie, buvau per ilgai... Baigiate dainuoti, tada – šviesa, ir jūs trumpam sustingstat. Tada atsistojate trise: Ainis, Marius, Monika... Nusilenkiate visi trys. Šiandien generalinė repeticija, tai šitie nusilenkimai bus minimalūs. Po jūsų tą patį padaro kiti trys, tada išveža Anužį.
Ruoškimės!
Visi išeina iš scenos, lieka tik technikai ir Oskaras. Jis mėgina striksėti, užšoka ant baro ir vėl nušoka, kažką tikrinasi. Viskas greitai tvarkoma, valoma scena.
Jau įleidžiami žiūrovai, scenoje – visi aktoriai. Pasigirsta kažkokie ankstyvi plojimai, vėl nutyla. Koršunovas sėdi salės dešinėje giliai įsmukęs į kėdę, iš jo sklinda tokia energija ir sukauptis, kad niekas nedrįsta artintis. Nuo visų ir visko atsiskyręs, net, sakyčiau, kažin koks atsainus. Bet taip tik atrodo.
Toliau užsirašinėju fragmentiškai, tamsoje vieną sakinį rašau ant kito.
Anužis į sceną įrieda tik su vienu batu, kita koja – pariesta, kaip neįgalaus. Tik dabar pamatau, kaip tas neįgaliojo vežimėlis pasiteisina. Aktorius pradeda kalbėti tyliai, intriguojamai, iškart užkariauja salės dėmesį.
Ainio Benas nuostabus. Nerealus, tiesiog nesceninis paprastumas, toks tipinis šių dienų berniokas, lyg ką tik išlipęs iš to mikroautobuso, – nuoširdus, neapsišvietęs prasčiokas, mėginantis prisitaikyti šiame gyvenime. Nė neįtartum, kad Ainis studijavo aktorinį meistriškumą. Ir jokio perdėto vaidinimo!
Keliais pirmaisiais sakiniais Repšio Vandalas užkariauja žiūrovus. Jau ploja po pavienių frazių! Salė sprogsta juoku. Kai autobusiuko keleiviai su Benu ir Vandalu užtraukia „Balnokim, broliai, žirgus“, žiūrovai pratrūksta plojimais.
Ainis šliaužia turėklais žemyn galva. Veidas raudonas... Jis jau dvylika valandų scenoje. Išsigąstu, nes itin garsiai transliuoja Anužio mikrofonas, ir kai tik intonacija dramatiškėja, blogiau girdėti.
Edžiui-Nedzinskui per sceną su Vandalu nulekia perukas su dredais. Salėje sproginėja juoko bangos. Išsigandusi žiūriu į Oskarą. Tas tyliai šypsodamasis stebi Nedzinską. Bet šis „abejingai“ sužaidžia su netikėta situacija ir visų akivaizdoje vėl užsimauna peruką ant pakaušio. Scena su „obuoliais“ – juokas, emocijų sprogimas.
Anužis puikus. Jautrus, įtaigus, girdintis partnerį. Užima kvapą nuo jo gebėjimo tyliai prisiderinti prie partnerių, girdėti, kas vyksta. Pustonių meistrystė.
Fantasmagoriškai suskamba „Galileo“ scena. Kai Ainis uždainuoja su ekrane pasirodžiusiu Fredžiu Merkuriu ir ima šokti lygiai kaip Queen karalius, publika nebeišlaiko ir ima dainuoti kartu. Tarp dainuojančių ir plojančių pamatau ir teatrologę R. O. Vis bijau, kad prapuls riba tarp to, kas graudu ir tragikomiška, nes, jei šis balansas nebus išlaikytas, sugrius spektaklio idėja. Juokas – puiku, bet šio spektaklio žanras nėra komedija.
Labai geru ritmu pralekia Olgos-Elzės scena. Žaibiškai veikia jos slaviška tartis.
Per intymiąją sceną Monikos Eglė įmeta skalbti į „propelerį“ Beno drabužius. O propeleris nesisuka! Žiūriu kaip užburta į tą gigantišką scenos „skalbyklę“, o ši stovi vietoj! Tačiau visa tai – niekai, nes itin švelniai, graudžiai, gyvai išsiskleidžia Beno ir Eglės vienatvė, baimė, meilės ir artumo ilgesys scenoje, kurios sąlyginis pavadinimas – „Delicate“.
Gal kiek užsitęsia erotinė scena, imu nervintis, ar išlaikys scenos įtampą aktoriai. Kaip suprantu, palengva blėsta ritmas. Bet ne!
Jautriai atitaria Saulius, jis šiandien absoliutus aktorius, tik vaidina drauge su muzikantų grupe, jie spektaklyje nėra tik muzikos atlikėjai. Saulius paniręs į veiksmą, atsiliepia į kiekvieną intonaciją, laiku įstoja, tildo garsą, augina... Ir tas jo vokalas: „Ei tu, meile, tu!“
Visą pirmą veiksmą žmonės juokiasi. O pabaigoj – verkia. Pataikyta.
Paskubomis užsirašinėju įspūdžius per visą spektaklį. Per pertraukas nebedrįstu brautis į aktorių teritoriją ir išlaukiu pabaigos. Kai grįžusi į viešbutį naktį atsiverčiu užrašus, netenku žado: nieko neįskaitau! Beveik apsiverkiu. Sakiniai užlipę vienas ant kito, matau tik pavardes ar vardus: Ainis, Monika, OK, Prūsaitis, Repšys... Štai ką reiškia rašyti į mažą liniuotą bloknotėlį salės tamsoje. Bepročio darbas.
Lieka užrašyta tik tai, ką Koršunovas pasakė po gaivalingai ir sėkmingai praėjusios peržiūros. Kas – ant kėdės, kas – ant grindų...
Koršunovas tyliai kalba aktoriams, muzikantams, visai trupei, susirinkusiai nedideliame grimo kambaryje prie scenos:
– Pamatykite lauką, kuriame nėra akmenų. Tokia šio spektaklio prasmė. Jums tuos prasmių akmenis reikia užauginti. Taigi: nostalgijos akmuo; praradimų akmuo; nepamatuotų ambicijų akmuo; vienatvės akmuo; jautrumo akmuo... Pradžia turi šokiruoti, supurtyti: riksmas, muštynės, anarchistai ir panašiai. Iš esmės prasminius akmenis įridena, užaugina Eglė ir Benas. Iki spektaklio pabaigos turite taip apauginti viską prasmėmis, kad žiūrovams neliktų jokio įtarimo, jog keturias valandas čia galėjo vykti koks nors „dubasinimas“. Auginkite savo prasmių akmenis!
