Tai jau trečias teatro ir muzikos novatoriaus H.Goebbelso spektaklis, kurį matėme Lietuvoje. Tačiau pirmą kartą atvyko ir pats autorius, maloniai bendravęs su gerbėjais šeštadienio popietę. Už tai turime būti dėkingi „Vilniaus festivaliams“ ir Goethe‘s institutui.
Alkis šiuolaikiniam menui
Garbusis svečias pasakojo esąs kilęs iš nedidelio Vokietijos miesto, kurio „kultūros vadovai matyt turėjo gerus ryšius su gastrolių organizatoriais“ – todėl būsimo menininko gimtinėje nuolat koncertuodavo pasaulinės garsenybės, o tai negalėjo nedaryti įtakos. H.Goebbelsas yra sakęs, kad vienas pianisto Sviatoslavo Richterio ir violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus koncertas apvertė jo gyvenimą.
O greta tradicinio, įprasto meno, kurį itin vertino tėvai, H.Goebbelsas nuolat jautė šiuolaikinės kūrybos alkį. Štai tokia novatoriaus biografijos trajektorija: nuo susižavėjimo iki pasipriešinimo ir savos žemės lipdymo.
Tapęs šiuolaikinės muzikos ir teatro autoritetu, H.Gobbelsas sudaro ir kitiems menininkams galimybę kurti tai, kas bus atlikta scenoje gal tik porą kartų ir niekada neturės komercinės sėkmės, tačiau pasitarnaus meno vystymuisi. Būtent tokia yra H.Goebbelso koncepcija, kai jis pastaraisiais metais vadovauja Tarptautinei Ruhro menų trienalei.
Nesirenka Vokietijos teatrų
Mažame elitiniame Vidy-Lausanne teatre Šveicarijoje H.Goebbelsas randa galimybę savo vaizduotės polėkiui ir yra sukūręs ten ne vieną spektaklį. Garsusis Vokietijos menininkas nesirenka savo tėvynės teatrų, kietai prisirišusių prie amžinų tradicijų ir su nepaslankia administracija. „Vokietijos teatruose neįmanoma eksperimentuoti“, – sakė „Gaidos“ svečias.
Vidy-Lausanne teatras neturi nei trupės, nei repertuaro. H.Goebbelsas jame jaučiasi laisvas „kurti tai, ko niekada nemačiau ir negirdėjau scenoje. Aš nestatau pjesių. Man įdomu atrasti tekstus teatrui“.
Kurdamas „Max Black“ H.Goebbelsas atrado teatrui ne tik prancūzų poeto Paul Valéry kūrybą, bet ir vokiečių mokslininko ir rašytojo Georgo Christopho Lichtenbergo, austrų filosofo Ludwigo Wittgensteino, pagaliau ir spektaklio herojumi tapusio matematiko bei filosofo Maxo Blacko tekstus.
H.Goebbelsas, apsisprendęs kurti „Max Black“ turėjo ir konkretų reikalavimą teatrui: „kad šitas spektaklis nebūtų vaidinamas 100 kartų per tris mėnesius, tegu jis gyvena ilgai“. Spektaklis „Max Black“ gyvuoja, keliauja ir žavi kūrybai neabejingą publiką jau antras dešimtmetis. Tai menininkų laboratorija, ne tik fejerverkų, bet ir idėjų žiežirbos – spektaklio herojaus mokslininko, spektaklio režisieriaus H.Goebbelso ir jo pamėgto prancūzų aktoriaus A.Wilmso.
Mokslininkas kuria ir groja
H.Goebbelsas šiame kūrinyje išmoningai sujungė poeziją, filosofiją, mokslinius tekstus, matematines formules, garso ir šviesų dizainą, ugnies ir pirotechnikos efektus. Ir visa tai scenoje perteikia vienintelis A.Wilmsas. Jis sukūrė laboratorijoje triūsiančio, samprotaujančio ir siautėjančio mokslininko vaidmenį. Tas mokslininkas susikaupęs iki pamišimo ir pavydėtino atsiribojimo. Jis kalbasi pats su savimi. Jis išbando, kaip dega netikėtai sumaišyti cheminiai junginiai. Jis groja, kuo paprastai negrojama, pavyzdžiui – smičiumi per vinilo plokštelę, pritvirtintą galandinimo įnagyje, dviračio stipinais, stalčiumi, vandens burbuliavimu. Tai vaikas, menininkas ir intelektualas viename asmenyje. Žaidžiantis žmogus. Jis nardo tarp švysčiojančių pirotechnikos fantazijų. Muzika tampa ir jo kalbėjimas, ir kavos virimas, ir žingsniai, ir dėžės dangčio nervingas – o gal pergalingas – kaukštelėjimas. Kokia neaprėpiama šito 67 metų aktoriaus charizma, jo plastika, mąstymo ir įtaigos galia, bendravimo su publika laisvė, humoro jausmas! Jis ne tik poeziją ir filosofiją moka suvaidinti, nė kiek jų nesureikšmindamas. Jis ir matematines formules vaidina lyg niekur nieko.
Nenuostabu, kad H.Goebbelsas nuolat dirba su A.Wilmsu ir kūrė „Max Black“, tęsdamas ankstesnius jų bendrus spektaklius. Lietuvos publika 2008 m. „Pasaulio muzikos dienose“ yra mačiusi ir ne mažiau išgarsėjusį H.Goebbelso spektaklį su A.Wilmsu „Eraritjaritjaka – museé des phrases“. H.Goebbelsas paaiškino: „Paprastai spektakliuose aktoriai būna svarbiausi ir viskas scenoje tarnauja jiems. Man įdomiau, kai aktorius turi ką įveikti, o ne kuo remtis. Dirbu su A.Wilmsu, nes tai stiprus aktorius, ir aš žinau, kad jis nepasiduos užgožiamas nei muzikos, nei šviesų“. Taip ir yra.
Ir ką žinai, gal šių dviejų legendų ir jų spektaklio „Max Black“ viešnagė nedideliame Vilniaus mieste apvers būsimų ar esamų lietuvių menininkų gyvenimus.
Plečia suvokimo ribas
Heineris Goebbelsas yra vienas įdomiausių Europos muzikinio teatro novatorių, konvencijoms nepaklūstantis individualistas, jaunystėje buvęs ir roko muzikantu. Jo kūrybos neįmanoma įsprausti į jokias kategorijas. Pasak H. Goebbelso, jis sąmoningai stengiasi plėsti teatro meno ribas, keisti ar provokuoti žiūrovo suvokimą.
Menininkas yra pelnęs daugiau nei 35 prestižinius apdovanojimus, tarp jų – Naujosios teatro realybės prizą, du kartus nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. 2012 metų kovą už novatoriškumą muzikinio teatro srityje H. Goebbelsas gavo Norvegijos tarptautinę Ibseno premiją.
H. Goebbelso kūriniai atliekami bene visuose svarbiausiuose teatro, naujosios bei džiazo muzikos festivaliuose, didžiausiuose šiuolaikinių menų forumuose. Išleista apie 20 jo muzikos kūrinių plokštelių – daugiausia firmos ECM. Jo kūrinius leidžia prestižinė „Ricordi“ leidykla Miunchene.
Šiuo metu H. Goebbelsas yra Heseno teatro akademijos prezidentas ir Taikomųjų teatro studijų instituto profesorius J. Liebego universitete Gysene. 2012–2014 m. jis tapo Tarptautinės Ruhro menų trienalės meno vadovu.
