- Festivalis rengiamas tryliktą kartą. Ar negąsdina velnio tuzinas? - pasiteiravau J.Bartoševičienės.
- Kai tiek pūdų druskos suvalgyta besisukant džiazo pasaulyje, jau niekas nebegąsdina.
- Kokie šiemetinio festivalio išskirtiniai bruožai?
- Festivalis išsiplėtė tiek programa, tiek geografiniu požiūriu. Suskaičiavome 132 muzikantus - tiek bigbendų dar niekada nebuvo. O šiemet - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendai, aštuoniolikos žmonių Vladimiro Tarasovo „Lithuanian Art Orchestra“, o ir kiti kolektyvai - ne duetai ar trio.
- Ar specialiai to siekėte?
- Ne, nespecialiai. Taip susidėliojo programa. Kaip visada, kvieti pagrindinius atlikėjus, o aplink juos susidėlioja kitos pajėgos.
Šiemet mūsų stipruoliai - iš JAV atvykstantis 52 metų trimitininkas, aranžuotojas, kompozitorius, kelių džiazo grupių lyderis Terence'as Blanchardas, amerikiečių saksofonininkai Markas Turneris ir Steve'as Colemanas, grupė „Kneebody“, vienos svarbiausių dabartinio džiazo figūrų saksofonininko Grego Osbio muzikinis projektas su šveicarų trio „Vein“, V.Tarasovas.
Didžiuojamės, kad turime kaip niekad gausią lietuvių armiją. Pirmiausia tai V.Tarasovo „Lithuanian Art Orchestra“ ir specialiai sukurta programa „Gobelenas“.
„Muzikantų bendravimas scenoje - tai kaip rankų darbo gobelenas, kur kiekvienas atlikėjas žino piešinį ir įpina savo muzikinį siūlą į bendrą kompoziciją, taip suteikdamas malonumą klausyti ir stebėti, kaip prieš jus kuriamas gobelenas iš garsų“, - apie savo projektą sako V.Tarasovas, subūręs į vieną grupę Lietuvos džiazo žiedą.
Kitas džiuginantis ansamblis - „Reinless“, kuriame groja aštuoni jauni lietuvių džiazo muzikantai. Leonardas Pilkauskas ir Paulius Volkovas koncertuos su savo „D'pendent Ensemble“, o klube „Tamsta“ gros Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas, vadovaujamas Dmitrijaus Golovanovo, Ąžuolas Paulauskas pristatys naują programą „Evoliucija“.
- Tradiciškai festivalis vyksta keturias dienas, bet šiemet jūs sakote, kad jis truks keturias paras.
- Dvi pirmąsias dienas koncertai vyks Lietuvos rusų dramos teatre, po jų eisime į klubą „Tamsta“, į naktinius koncertus ir „jam sessions“.
Šiemet po kelerių metų grįžtame į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, ir ne šiaip sau grįžtame. Ten rengsime dieninius ir vakarinius koncertus, tačiau svarbiausia - teatro fojė statome ketvirtą festivalio sceną, kurioje vyks koncertai, meistriškumo pamokos, susitikimai su džiazo meistrais, naktinis „jam session“ - Nacionaliniame dramos teatre to dar nėra buvę.
Maža to, teatro fojė bus surengta keturių fotografų - Dainiaus Labučio, Alberto Švenčionio, Marijaus Petrausko ir Vytauto Suslavičiaus paroda „Įkalinti džiaze“. Ji buvo parengta šių metų Birštono festivaliui, o mes atvežame į Vilnių.
Ypač įdomus V.Suslavičiaus darbas, kuriame Vytauto Ramoškos portretas per visą sieną sudėliotas iš kelių nuotraukų. Žavi ir retrospektyvinė ekspozicija, kurioje pamatysime visiškai jaunus Liudą Mockūną, Petrą Vyšniauską, Leonidą Šinkarenką, Vytautą Labutį, Gediminą Laurinavičių, stovinčius prie Birštono festivalio ištakų 1980-1986 metais.
Be to, festivalio fojė bus trys krautuvėlės, kuriose bus galima įsigyti plokštelių, gaidų, ir mainų kampas.
Fojė atidarome šeštadienį, lapkričio 15-ąją, vidurdienį Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos džiazo ansamblio „Made in 234“ koncertu. Tai V.Labučio išugdyti jaunieji muzikantai. Prieš dvejus metus jie buvo mūsų festivalio atradimas. Jauniausiam muzikantui, būgnininkui, tuomet buvo viso labo 10 metų. Dabar jie paaugo ir vėl jiems skiriame sceną.
Džiazo fojė dirbs iki ryto - muzika liesis laisvai, dirbs visi barai, teatras taps dideliu džiazo klubu. O ištvermingiausiems svečiams parengėme dar ir Džiazo pusryčius. Į džiazo fojė lankytojai bus įleidžiama nemokamai.
- Dėl kokio festivalio dalyvio jūs pati labiausiai džiaugiatės?
- Labai daug vilčių dedu į grupę „Kneebody“. Tai - mano atradimas. Penki studijų metais susipažinę bičiuliai, mokęsi Istmano muzikos mokykloje Ročesterio mieste, vėliau persikraustė į Los Andželą ir įkūrė grupę, kuri muzikos ekspertų neretai pavadinama džiazo scenos „Radiohead“.
Grupės nariai Vilniuje lankysis pirmą kartą, mūsų publika turės progą susipažinti su jaudinančią, energingą, ritmingą, savita mintimi pagrįstą muziką grojančia grupe, priklausančia JAV jaunojo džiazo elitui.
- Lietuvoje yra keli džiazo festivaliai. Kuo iš jų išsiskiria „Vilnius Mama Jazz“?
- Kartu su savo bendražygiais visų pirma norime formuoti lietuvių klausytojų skonį, plėsti akiratį. Mano viso gyvenimo tikslas - ne sekti paskui klausytojus, o juos vesti paskui save. Jeigu jau Dievas suteikė galimybę įkurti festivalį, noriu, kad jis nebūtų atsitiktinių koncertų rinkinys.
Festivalis turi daug bendradarbių, išmanių specialistų. Vienas pagrindinių patarėjų - saksofonininkas V.Labutis. Formuodami programą nieko nedarome šiaip sau. Nebūna taip, kad koks nors karavanas traukia per pasaulį, o mes pamojame: „Užsukite ir į Vilnių.“ Taip nėra.
Regis Arūnas Oželis, atsakydamas į klausimą, kas svarbiausia restoranų verslui, sakė: „Pirma - vieta. Antra - vieta. Trečia - vieta.“
Aš, atsakydama į klausimą, kas svarbiausia festivaliui, antrinu: „Pirma - programa. Antra - programa. Trečia - programa.“ Gali sumanyti šimtus atrakcijų, gali dykai dalyti alų, gali ant galvos stovėti ar pornografinį filmą rodyti, bet jei nebus stiprios programos, festivalis bus kaip burbulas be pagrindo. Svarbiausia - profesionali, aukščiausio lygio muzika.
Paprastai mūsų festivalyje nebūna atsitiktinių figūrų. Esame susidarę sąrašą muzikantų, kuriuos norėtume pasikviesti, pagal jį ir sudarome programas. Antai T.Blanchardą norėjome kviestis dar pernai, tačiau finansiškai nepajėgėme. S.Colemaną irgi seniai nusižiūrėję, tik laukėme, kada jis bus Europoje.
Kartais mūsų sąraše figūruojančius muzikantus atsiveža kiti festivaliai. Ką gi, einame ir klausomės.
Be to, festivalio rengėjų sumanumą rodo jų įžvalgumas, gebėjimas nuspėti ateitį. Mūsų festivaliui čia sekasi. Pavyzdžiui, pernai buvome pasikvietę grupę iš JAV „Snarky Puppy“. Ji išvyko iš Vilniaus ir po dviejų mėnesių laimėjo „Grammmy“.
Prieš kelerius metus pas mus lankėsi Geraldas Claytonas, Robertas Glasperis - neabejoju, kad jie taip pat anksčiau ar vėliau taps „Grammy“ laimėtojais. Tik tada jų honorarai bus gerokai didesni.
Ir nereikia manyti, kad Lietuva yra provincija. Jeigu pasižvalgytume po kitų šalių festivalius, turinčius kur kas solidesnę biografiją, išvysime, kad ten groja tie patys muzikantai kaip ir pas mus. Pavardės, puošiančios pasaulio džiazo žemėlapį, žinomos ir Lietuvoje.
Lankytojams - pasas
Bilietai į festivalio „Vilnius Mama Jazz“ renginius kainuoja nuo 35 iki 75 litų.
Tiems muzikos mėgėjams, kurie nori išgirsti visus koncertus, rengėjai siūlo įsigyti festivalio pasą - taip bus pigiau.
Trimitininkas T.Blanchardas lapkričio 13 d. 13 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centriniuose rūmuose, Juozo Karoso salėje, nemokamai surengs meistriškumo pamoką.
Lapkričio 15 d. 13 val. LNDT fojė - prancūzų grupės „Hubert Dupont Jasmim“ atvira meistriškumo pamoka-susitikimas.
