- Kodėl sutikote vaidinti spektaklyje „Lobių sala“ – iš nostalgijos vaikystės istorijai ar dėl kitų priežasčių? - pasiteiravau aktoriaus M.Jampolskio.
- Jaučiu didžiulę prasmę vaidinti vaikams. Tokie vaidmenys sustiprina atsakomybę už tai, ką darai scenoje. Vaikai dirbtinumą atpažįsta iškart, jiems nesumeluosi. Vaidindamas vaikams visada pasitikrinu, ar dar gyvas vaikas manyje, ar scenoje esu nuoširdus.
Žinoma, prie apsisprendimo prisidėjo tai, kad spektaklį režisuoja Evaldas Jaras su Ramūnu Cicėnu, vaidina būrys talentingų kolegų. (Česlovas Gabalis, Rafailas Karpis, Žilvinas Žvagulis, Irena Starošaitė, Mantas Stonkus, Algirdas Dainavičius, Giedrius Arbačiauskas, Andrius Bialobžeskis, Džiugas Siaurusaitis. – Aut.)
- Kokia dabar spektaklio kūrimo stadija?
- Intensyviai repetuojame. Per repeticijas linksma, patys juokiamės iš savo personažų. Tikiu, kad spektaklis bus įdomus ir su vaikais atėjusiems suaugusiems.
- Garsus Roberto Louiso Stevensono romanas „Lobių sala“ daugelio skaitytas vaikystėje, pagal šią knygą sukurta filmų, animacinių filmukų. Ar jums vaikystėje ši istorija įstrigo?
- Tai buvo viena knygų, kurios mane vaikystėje skatino fantazuoti. Galvodavau, kur tas lobis paslėptas, kodėl knygos veikėjams taip sunku jį rasti? Tai bandydavom išsiaiškinti su draugais kieme.
- Ieškodavote lobio?
- Būdavo, vienas paslepia lobį ir visiems duoda nuorodas, pagal kurias turime jį surasti. Kai kam tėvai padėdavo sudaryti užduotis, kad jos būtų sudėtingesnės, reiktų galvą palaužyti, ne tik bėgti lobio už artimiausio kampo. Prireikdavo ir matematikos, ir geografijos, ir orientavimosi sporto žinių.
- Apie ką fantazuodavote vaikystėje?
- Svajodavau apie nuotykius. Gaminome strėlės, laukus, aš vieną kartą buvau pasiryžęs pasisiūti Zoro kostiumą, net ieškojau medžiagos. Tais laikais mažai pasirinkimo turėjome, mažai skirtingų istorijų ir filmų buvo. Jei rodė filmą „King Kongas“, visus metus visi buvome kingkongais.
- Ar tebemėgstate vaikiškas istorijas?
- Mėgstu senąją animaciją. Man patinka, kad tie filmukai turėjo paslėptas prasmes, buvo ironiški. Ne taip, kaip dabar, kai peliukas trenkia katinui keptuve per galvą, jis atsigauna ir vėl jį vejasi.
- Jūsų personažas „Lobių saloje“ – berniukas Džimis Hokinsas. Koks jis, kaip jį įsivaizduojate?
- Jis - smalsus vaikas. Įsivaizduoju, kad jis skaito knygą apie piratus ir lobius ir į tą istoriją patenka. Tai – kiekvieno vaiko svajonė.
- Kokia mintis paslėpta toje istorijoje, juk ji – ne tik apie lobių paiešką?
- Kaip ir kiekvienoje geroje knygoje, šioje istorijoje yra paslėptas moralas, kuris neperšamas bukai. Istorija kalba apie draugystę, apie vertybes. Jei jas parodai patraukliai, jos įsminga į vaikų sąmone. Šio spektaklio užduotis yra atskleisti tas vertybes vaikams.
- Ar vaikystėje turėjote tokį draugą, su kuriuo būtumėte leidęsis į lobių paiešką?
- Taip, jis geriausias vaikystės draugas. Su juo norėjau ir būčiau leidęsis į tokius nuotykius. Dabar su juo nebendrauju, daugybę metų nemačiau. Gal pakviesti jį į spektaklį? Pauliau Doftartai, jei skaitai, ateik į susitikimą „Lobių saloje“ – prisiminsime vaikystės nuotykius.(Juokiasi.)
