Žymiausio absurdo teatro atstovo S.Becketto pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis „Žaidimo pabaiga“, išryškina artimo meilės, žmogaus absurdiškos egzistencijos ir nemokėjimo bendrauti motyvus.
Veiksmas vyksta nusigyvenusių ponų, o gal net mūsų pačių minčių absurdo labirintuose.
Dar vienas akcentas – tai pono ir tarno (tėvo ir sūnaus) santykiai, kur meilė, rūpestis ir baimė likti vienam nekeičia to, kad jie vienas kitam yra įgrisę iki skausmo. Baisiausia ne mirtis, o jos laukimas, kai pabaiga vis neateina ir žaidimas tęsiasi.
„Žaidimo pabaigą“ režisavęs Paulius Ignatavičius sakė norėjęs šiai absurdiškai situacijai suteikti šiek tiek šviesos, kai pasmerktas žmogus ieško, kaip išbūti tą laukimą.
Pasak režisieriaus, esminis klausimas – kaip išlikti žmogumi besikartojančiame laike. Kiek galima mylėti žmogų, kada meilė tampa slegiančia, kada ji tampa kančia.
„Pjesės autorius siūlo žaidimo temą, siūlo gyvenimą, kuris neturi prasmės. Jei žmogus tai suprastų, tai turėtų dingti jo susireikšminimas, pavydas, žmonės turėtų tapti laimingesni“, - samprotavo režisierius.
Hamą vaidinantis Sigitas Jakubauskas sakė, kad šis vaidmuo jam tapo iššūkiu, nes prie absurdo klasikos jis anksčiau nebuvo prisilietęs.
„Reikia išmokti kitų žaidimo taisyklių, reikia požiūrio iš šalies. Pagrindinė pjesės tema – humanizmo tema, kurios siekiama per juodą pasaulį. Žmones norima sukrėsti, kai jie į visa tai pažiūrės iš šalies“, - tvirtino pagrindinį vaidmenį atliekantis S.Jakubauskas. Klovą vaidinančiam Daliui Jančiauskui įdomi užguitumo ir laisvės tema.
„Mano herojus gyvena pagal tėvo sukurtas taisykles. Bet ilgainiui jam kyla abejonių, ar tėvo sukurtas pasaulis yra tikras ir teisingas“, - kalbėjo D.Jančiauskas.
Iš atminties išnyrantį pono tėvą Negą vaidinantis Juozas Bindokas pasidžiaugė ne tik dėl šios pjesės pastatymo, bet ir dėl to, kad Šiaulių dramos teatro aktoriams pavyko rasti ryšį su jaunu, talentingu ir ambicingu režisieriumi P.Ignatavičiumi, kuris čia jau režisavo tris spektaklius.
Pono motiną Nelę vaidinanti Vilija Paleckaitė pastebėjo, kad spektaklyje daug minčių, skirtų senjorams.
Spektaklio scenografijos kūrėja Inga Aleknavičiūtė pabrėžė, kad pats S.Beckettas labai griežtai sustatė scenografiją.
„Tai uždara erdvė, kurioje veikėjai egzistuoja izoliuoti nuo visos pasaulio. Tai tokia apokaliptinė pjesė, kai, rodos, visi aplink išmirę. O mes bandome atverti S.Becketto langus, tuo parodydami, kad jokios katastrofos nėra, ir iškeldami paties individo tragediją – juk viskas priklauso tik nuo požiūrio į save, kitus žmones, aplinką ir pasaulį“, - sakė scenografė I.Aleknavičiūtė.
