Vienai žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos dainininkių B.Almonaitytei (1934–2004) šįmet būtų sukakę 80 metų. Artistė nacionalinės operos scenoje praleido 36 metus – beveik pusę lietuvių profesinio teatro istorijos. Ji dainavo pagrindines mecosoprano partijas, bendradarbiavo su keliomis teatralų kartomis.
Primadonos jubiliejaus proga pasirodė muzikologų J.Bruverio ir Rūtos Gaidamavičiūtės sudaryta knyga „Su Birute Almonaityte“, menanti ne tiktai iškiliąją menininkę, bet ir tolstančią teatro epochą, vis mažiau panašią į dabartinę.
Knyga aprėpia beveik visą antrąją XX a. pusę – nuo turtingų ūkininkų Almonaičių šeimą palietusių pokario pervartų iki paskutinių solistės darbų teatre.
1999 m. jau buvo išleista profesoriaus J.Bruverio knyga apie šią artistę. Naujasis leidinys papildytas pokalbiais su dainininkės amžininkais ir brolio Kęstučio atsiminimais.
Tačiau vertingiausia knygoje – pokalbiams su B.Almonaityte skirta dalis.
Nenorėjo būti žvaigždė
Šiandien sunkiai įsivaizduotume operos solistę, kuri nenorėtų, kad iš jos padarytų žvaigždę. Tokia buvo B.Almonaitytė. Maskvos konservatorijoje patekusi į įtakingos pedagogės klasę ir sužinojusi, kad ji „visus saviškius padaranti laureatais“, ji perėjo pas kitą mokytoją.
Anot J.Bruverio, B.Almonaitytei buvo būdingas įgimtas dorumas: branginti meną savyje, o ne save mene.
„Panegiriški žodžiai ir dorybių liaupsinimas šiai dainininkei kažkodėl netinka, kaip netinka jai nei ryškios spalvos, nei triukšminga šlovė“, – įsitikinęs profesorius. Anot jo, ši sąmojinga, guvi moteris nepripažino primadonos kompleksų nei mene, nei gyvenime.
Apie savo kelią į operą B.Almonaitytė kalbėdavo stebinamai paprastai: „Tiesiog pamėgau dainuoti, ir tiek. Šviesomis žėrinti scena nesivaideno.“
Bet scenoje ji tapdavo gyvu dramatiškiausių personažų įsikūnijimu, kiekvienam vaidmeniui rasdavo reikiamų vokalo ir aktorinių spalvų.
„Kai dainuodavo Birutė, kiti solistai už jos jausdavosi kaip už mūro – jie žinodavo, kad scenoje neatsitiks nieko netikėta“, – prisimena J.Bruveris.
B.Almonaitytė yra prisipažinusi, kad miegodavusi ramiai, negėrusi raminamųjų, nevaikščiojusi pas psichoterapeutus, nes scenoje jautėsi tvirtai. Bet į teatrą primadona atvykdavo likus 3 valandoms iki spektaklio, kad ramiai jam pasiruoštų, susikauptų, pavaikščiotų po sceną.
Spektakliai gyvavo ilgai
Ypač įdomios solistės mintys apie jos vaidmenis. Gal dėl to, kad herojų savybių narstymas, jų vaizdavimo priemonių paieškos B.Almonaitytę domino net labiau negu kūrybos rezultatas?
Be to, solistei teko laimė dainuoti unikaliais dailės paminklais tapusiuose Aleksandro Benua, Mstislavo Dobužinskio, Liudo Truikio apipavidalintuose spektakliuose.
„Sunku apsakyti, kaip tokia aplinka – ir kai tu su ja susilieji, ir kai ji kontrastuoja, – įkvepia, skatina dainininką. Žengi žingsnį, ir ji įtraukia tave į savo nuotaiką, atmosferą, įveda į vaidmenį“, – J.Bruveris pacitavo solistės prisiminimus apie pusšimtį metų scenoje išsilaikiusią „Karmen“ su A.Benua dekoracijomis.
Panašiai ilgai teatre gyvavo M.Dobužinskio apipavidalintas „Faustas“, kuriame solistė dainavo Zybelį.
O po legendinės „Aidos“ premjeros, kurioje B.Almonaitytė kūrė pagrindinį vaidmenį, spektaklio dailininkas L.Truikys jai parašė: „Dedame po Jūsų kojų, o karalaite, savo širdžių duoklę.“ Dainininkė savo ruožtu stebukladariu vadino patį dailininką.
„Išeini į tokią sceną ir jauti, kad tos nebylios linijos, figūros irgi skamba, kaip ir kiti partitūros balsai, kad tavo balsas, tavo herojės likimas yra vienas tų genijaus rankomis lemtingai surikiuotų balsų ir linijų“, – kalbėjo artistė apie L.Truikio dekoracijų poveikį. Knygoje atgyja ir visa plejada šiandien rečiau prisimenamų menininkų, su kuriais artistę suvedė scena.
Kultūros lobiai dūlėja
Nemėgusi išsiskirti iš kitų B.Almonaitytė išliks ypatinga figūra lietuvių muzikos istorijoje ne tik dėl vaidmenų operose. Jai, kaip nedaugeliui dainininkų, pakluso ir kamerinės vokalinės muzikos subtilybės.
B.Almonaitytė gaivino retai lietuvių prisimenamą kamerinį prancūzų muzikos repertuarą, paliko gausią lietuviškų dainų diskografiją – buvo viena daugiausia įrašinėjančių artisčių.
Atrodytų, galėtume dažnai jos klausytis. Kodėl mums reikia specialių progų prisiminti kultūros lobius?
„Gyvename kultūros teroro laikais, – karčiai apgailestavo J.Bruveris. – Visur – parduotuvėse, kirpyklose, taksi – mus persekioja pseudomuzika.
Iš žmonių sąmonės išmušamas bet koks aukštesnės kultūros, muzikos supratimas. Kultūros žmonės darosi nereikalingi.“
Diskografija – gausi
B.Almonaitytė buvo pirmoji Kauno J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos absolventė, gavusi operos solisto diplomą.
Baigusi šią mokyklą, 1957 m. ji debiutavo Kauno muzikiniame teatre. 1963 m. baigė Maskvos konservatoriją ir tapo LNOBT soliste.
Pagrindinėje šalies operos scenoje menininkė sukūrė 46 vaidmenis, tarp ryškiausių – Amneris, Karmen, Eboli, Azučenos, Marinos Mnišek, Končiakovnos, Ulrikos, Zybelio, Mirtos, Vydūno sesers.
Solistė gastroliavo daugelyje Europos šalių ir Šiaurės Amerikoje. Be teatro, rengė koncertines programas, dirbo pedagoginį darbą „Liepaičių“ choro muzikos mokykloje.
B.Almonaitytės atliekami kūriniai įrašyti 7 plokštelėse, per 200 jos įrašų sukaupta Lietuvos radijo fonduose.
